Unikalios kolekcijos autorė galėtų pretenduoti ir į išradėjas

Panevėžio pedagoginės-psichologinės tarnybos psichologė Vilma Skibiniauskaitė prieš kiekvienas Velykas leidžiasi į namų rūsį ir į dienos šviesą atsargiai traukia dėžes su neįprastais lobiais - unikalia margučių kolekcija.

Didžiąją kolekcijos dalį sudaro jos pačios vašku išpiešti kiaušiniai. Jų moteris turi sukaupusi per 300 vienetų.

Egzotiškoji rinkinio dalis - margučiai iš įvairių pasaulio kraštų. Juos Paliūniškyje su šeima gyvenanti moteris parsivežė iš atostogų kelionių. Taip, kaip kiti keliautojai perka lankomų kraštų etnokultūrinius suvenyrus, V.Skibiniauskaitė su sutuoktiniu Kęstučiu Čepėnu, šalies ornitologų draugijos prezidentu, lauktuvėms ieško margintų kiaušinių.

Mediniai, porcelianiniai, akmeniniai kiaušiniai išdabinti keisčiausiais to krašto, kuriame buvo pagaminti, tautos tradicijas atspindinčiais ornamentais.

Baltos akmens masės, reljefiniais raštais puoštus kiaušinius paliūniškietė parsivežė iš Turkijos. Jie labiau primena detalę iš tenykščio architektūrinio statinio nei kriščioniškos šventės - Velykų simbolį.

Ypatingu spalvų deriniu ir savita ornamentika, kurioje vyrauja visaip dėliojamas kvadratas, iš gausios kolekcijos išsiskiria margučiai, parsivežti iš Indijos.

Rusiški, ukrainietiški ir baltarusiški kiaušinukai akį traukia itin tamsiu, dažnai juodu ar tamsiai mėlynu fonu.

Rugpjūtį viešėdama Lvove V.Skibiniauskaitė tenykštėje tautodailės mugėje rado ne tik margučių, bet ir storą albumą apie ukrainietiškas kiaušinių marginimo tradicijas.

Šią knygą psichologė iš naujo perverčia tuomet, kai pati susiruošia marginti kiaušinius. Gausybe fotografijų iliustruotas albumas moteriai reikalingas ne tam, kad nusimėgdžiotų piešinį, ornamentą ar spalvinį variantą, o tik akiai pradžiuginti.

V.Skibiniauskaitės rankomis išpiešti kiaušiniai yra visiška priešprieša ryškiam ir sodriai ornamentuotam slaviškam margučiui. Tačiau jos kiaušinukai smarkiai skiriasi ir nuo tų, kuriuos esame įpratę matyti lietuviškoje Velykų stalo kraitelėje.

V.Skibiniauskaitės velykinių kūrinių išskirtinumas yra tas, kad šie neturi jokio spalvinio fono. Natūraliai rudą ar baltą kiaušinį moteris margina spalvotu vašku.

Įvairių spalvų vaško moteris pasigamina, indelyje ištirpdžiusi piešimui skirtas vaškines kreideles.

Žalčiukais, saulutėmis, kryželiais ir kitokiais mūsų tautodailėje naudojamais ornamentiniais simboliais išgražinti kiaušiniai iš pirmo žvilgsnio atrodo kiek blankoki, nes spalvinį toną duoda tik smulkučiai vaškiniai dryželiai.

Tačiau taip dažytus kiaušinius reikia sudėti į didesnį indą, o ne apžiūrinėti po vieną: taip atsiskleidžia jų subtilus ir santūrus grožis. Ne rėksmingas ir reklamiškai spalvotas, o koncentruotas į vieną ar kitą tautinį ornamentą, į piešinio formą, simbolių prasmę.

Per kelerius metus sukaupta jos pačios išpieštų kiaušinių kolekcija išskirtinė dar ir tuo, kad čia tėra tik lukštas. Kiaušinių vidų, prieš imdama marginti kevalą, V.Skibiniauskaitė išpučia lauk.

„Tada šeima ištisai valgo kiaušinienę“, - šypteli pašnekovė.

Paklausta, iš kur atsirado aistra kantriai ir dailiai po mažytėlaitį dygsnelį karštu vašku ant kiaušinių vingiuoti raštus, V.Skibiliauskaitė prisiminimais nuklysta į mokyklinius metus, tuomet, kai gyveno tėvų namuose Kaune.

„Mūsų šeimoje buvo visos Velykų tradicijos: ir kiaušinių dažymas su svogūnų lukštais, ir verbų sekmadieniai, ir Velykų bobutė.

Prieš šventes Kaune prie Katedros pijokėliai pardavinėdavo tokį ultra spalvų laką penicilino buteliukuose. Jo nusipirkę išpaišydavome kiaušinius, bet tie nebūdavo gražūs, neišeidavo dailiai padaryti.

Tada svajodavau: kai užaugsiu, turėsiu savo namus, būtinai išmoksiu kiaušinius marginti vašku“, - pasakojo V.Skibiniauskaitė.

Pirmieji vaško piešiniai dėl margintojos neišmanymo ištirpo verdančiame vandenyje. Moteris kramtė nagus iš apmaudo, kai preciziškai vašku išdailinti ir į karštus dažus panardinti kiaušiniai pasidengė tik spalva, bet ne ornamentu.

Vėliau, jau išmokusi raštavimo vašku technikos, V.Skibiniauskaitė netikėtai padarė atradimą, kaip išsiversti be į kiaušinių lukštą įsiėdančių dažų.

Kartą ji ištirpintu vašku braižė ornamentus, o dukra šalia sėdėjo ir piešė vaškinėmis kreidelėmis. Moteriai toptelėjo iš vaiko pasi-skolinti piešimo priemonių ir jas įmaišyti į vašką. Rezultatas išėjo puikus, kiaušiniai - natūralūs, bet spalvotais raštais.

Dažyti kiaušinius V.Skibiniaukaitė pradeda gerokai prieš Velykas, o baigia pavasario gale. Daugiau niekas iš šeimos, nei vaikai, nei sutuoktinis, prie kiaušinių dažymo proceso neprisideda.

„Baigiantis žiemai, kai saulutė aukščiau kopteli, apima kiaušinių dažymo azartas. Be to, daug kam iš giminių ir pažįstamų tokie mano kiaušiniai labai patinka, tad pridažau dovanoms. Kas lieka, išnešu į rūsį.

Pats procesas pasidaro lyg apeiginė mandala, pradėjus nebegali sustot. Mano, psichologės, darbas dažnai būna neapčiuopiamas, įdedi daug triūso, pastangų, o akivaizdaus rezultato iš karto nematai. Tad užeina ilgesys kažko racionalaus: štai išgražini kiaušinį, gali jį paliesti, padovanoti“, - aiškino V.Skibiniauskaitė.

„Išpūstukais“ vadinami kiaušiniai per šventes naudojami kaip namų puošmena. Velykiniam stalui moteris pridažo ir tikrų margučių.

Į psichologės namus per Velykas tradiciškai susirenka abiejų sutuoktinių tėvai, atvažiuoja kiti giminaičiai.

V.Skibiniauskaitės ruošiamas tradicinis Velykų valgis - mėsos suktinukai su kiaušiniu viduje. Iš tėvų namų atsinešta tradicija, kuri šeimininkės mamai būtina: ant šventinio stalo - kumpis ir velykinis pyragas, su viduryje įkeptu margučiu.

„Nelabai žinau, ką tai reiškia, niekad mamos neklausiau, gal tas kiaušinis viduryje simbolizuoja saulę, pavasarį? Tiesiog visada mūsų namuose taip darydavo“, - pasakojo pašnekovė.

Dar viena būtinas velykinio stalo atributas - iš sviesto padarytas avinėlis. Nedideliam velykiniam avinukui užtenka 1 pakelio sviesto. Šaukštelio galu išskaptuojama galva, padaromas pašiauštas kailiukas, iš pipirų įspaudžiamos akytės, iš gvazdikėlio - nosis, pagrindas papuošiamas petražolėmis ir įsmeigiamas kryželis.

V.Skibiniauskaitės stalas neapsieina ir be senovinio „Musmirių“ patiekalo - farširuotų kiaušinių, uždengtų nupjautų pomidorų kepurėlėmis.

„Uošvė atsiveža namie keptą meduolį, o mano mama - taukuose virtų žagarėlių. Tai neapsakomi skanėstai, to, ką jos daro, aš net nebandau gaminti, kad nebūtų konkurencijos“, - aiškino pašnekovė.