Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos sirgalius R.Matijoška net ir planuodamas atostogas jų grafiką susidaro pagal svarbiausias krepšinio rungtynes.
Telekomunikacijų bendrovėje dirbantis Romualdas jau penketą metų pametęs galvą dėl krepšinio.
- Kokie krepšinio ligos simptomai? – pasiteiravo „Sostinė“ aistringo krepšinio sirgaliaus.
- Pajutau, kad nuo šios progresuojančios ligos nėra jokių vaistų. Atrodo, pergalė vieną ar kitą jausmą turėtų apmalšinti, bet emocijos ir toliau valdo.
O simptomai: negali susikaupti, galvoji tik apie krepšinį, krepšinį, krepšinį. Naktimis taip pat sapnuoju tik krepšinį, daugiausia įvairias rungtynes. Dar vienas visų sirgalių ligos simptomas – nuolat užkimęs balsas.
- Stebint krepšinio rungtynes, kai žaidžia „Lietuvos rytas“ ir „Žalgiris“, matyti, kad kova vyksta ne tik tarp komandų, bet ir tarp sirgalių bei dviejų miestų.
- Visi sirgaliai stengiasi pademonstruoti nedidelį šou. Tačiau vilniečiai sirgaliai paprastai būna išradingesni. Nors nesakau, kad ir mes kartais neperžengiame tam tikrų padorumo ribų.
Krepšinio rungtynių metu visko būna. Štai, pavyzdžiui, praėjusį trečiadienį važiuojant po rungtynių atgal į Vilnių, paskambino „Žalgirio“ komandos sirgalių lyderis ir atsiprašė už kai kurias „Lietuvos rytą“ įžeidžiančias skanduotes. Visur visokių žmonių yra.
Įtampa tarp sirgalių pasireiškia kokiais nors etapais – tai ramu, tai vėl prasideda įžeidinėjimai. Ir nieko tu čia su tais pirštais nepadarysi.
Gerai, kad televizijos režisieriai gerai dirba ir laiku nukreipia kameras (juokiasi).
Mes kartais juokaujame – nusiperki vieną bilietą Kaune, o pamatai du renginius vienu metu – ir rungtynes, ir zoologijos sodą. Čia visiems žinoma pastaba kauniečiams dėl elgesio. Bet jie jau keičiasi.
Kartais būna juokinga, bet kartu ir graudu. Eina Kaune, pavyzdžiui, vyras, žmona ir vedasi trejų metų vaiką. Vyras eina kaip niekur nieko, o žmona mums atkiša vidurinį pirštą.
- Svarbios krepšinio rungtynės paprastai neatsiejamos ir nuo įvairių lažybų. Ar jau teko kada galvą nusiskusti plikai?
- Kol kas dar ne. Bet, manau, tai – neišvengiama. Dar 2006 metais, kai laimėjome BBL taurę ir LKL žiedus, pusbroliui prižadėjau – jei laimėsime LKL žiedus dvejus metus iš eilės – nusiskusiu ūsus.
O ūsai – savotiškas mano atributas. Kiek save atsimenu, tiek juos turiu. Bet Vilniaus komandai taip skinant pergales mano ūsai kris tikrai (juokiasi).
Kai Vilniaus „Lietuvos rytas“ iškovojo pergalę Turine, sirgaliai vykdė vieną smagesnių savo pažadų – turškėsi Turino centre esančiame fontane.
- Tikriausiai nepraleidžiate nė vienų rungtynių?
- Na, jau būna labai svarios priežastys, jeigu kur nors nedalyvauju. Bet aš niekada neskirstau rungtynių į reikšmingas ir nereikšmingas.
Šeima su mano liga irgi susitaikė, 16 metų sūnus Eimantas taip pat įsitraukė, 12 metų dukterį Vaidą vedu į moterų krepšinio rungtynes. Į rungtynes, kurios vyksta netoli Lietuvos, važiuoju su šeima.
Visi draugai, giminės, artimieji, kurie gyvena užsienyje, žino, kas Lietuvoje yra krepšinis.
Kai tik kas nors atvažiuoja, aš ne į Trakų pilį pirmiausia vežu, o į krepšinio rungtynes. Paprastai rungtynės visiems palieka didesnį įspūdį nei gamta.
- Ar teko sutikti vilnietį, kuris nežinotų, kas yra sostinės krepšinio komanda?
- Oi ne, nepažįstu aš tokių draugų (juokiasi). Lietuvoje juk gyvena 3,5 milijono geriausių krepšinio specialistų.
- Kokia mėgstamiausia jūsų vieta Vilniuje? Tikriausiai „Siemens“ arena?
- Atspėjote (juokiasi). Žinoma, puoselėju ir labai šiltus prisiminimus apie senąją krepšinio areną Olimpiečių gatvėje.
Gal dėl to, jog ten viskas ir prasidėjo. Kaip visi žmonės su ilgesiu vaikystę prisimena, taip man Olimpiečių gatvėje buvusi arena – atėjimo į krepšinio pasaulį vaikystė.
Labai mėgstu ir naująją areną, tuo labiau kad ji visai netoli namų.
Žinoma, patinka ir Vilniaus centras, Senamiesčio unikalumas, Katedros aikštė, Gedimino pilis, miesto žaluma – nors žalia spalva Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos sirgalių žodyne uždrausta.
- Tikriausiai savo krepšinio aistra esate gerokai išgarsėjęs?
- Mano mama, niekada nežiūrėdavusi krepšinio rungtynių, pradėjo jas žiūrėti.
Ji juokauja, esą per televizorių sūnų dažniau mato nei į svečius atvažiuojantį. Nors iš tiesų su mama dažnai susitinkame, kuri motina dar dažniau nenorėtų matyti savo vaiko?
Buvo dar toks juokingas įvykis. Vieną rytą susitinku tame pačiame aukšte gyvenantį kaimyną. Tas ir sako: „Tai nepasisekė vakar? Bet aš tai nežiūrėjau“. Aš iš pradžių nieko nesupratau. Jis man: „Man žmona sakė, nors ji irgi nežiūrėjo“.
Man dar daugiau klausimų kilo, kaip žmogus, nežiūrėdamas gali žinoti, jog rungtynės buvo nesėkmingos.
Kaimynas man atsakė: „Žmona sakė, jog nepasisekė, nes Romas labai keikėsi“.