Kristaus prisikėlimo šventės išvakarėse jis buvo labai užsiėmęs: be
darbo bažnyčioje reikėjo tvarkyti neprižiūrimus parapijos mirusiųjų
kapus, rinkti aukas kuriamai gyvenimo duobėje atsidūrusių, bet vilties
pakilti nepraradusių žmonių reabilitacijos centrui. Vis dėlto R.Moras rado
minutėlę duoti interviu lrytas.lt.
- Ar žmonės besuvokia tikrąją didžiųjų švenčių prasmę, ar šv.Velykos
netampa kai kuriems jų tik ilgesniu savaitgaliu ir pramoga?
- Yra trys pagrindinės šventės, kurias švenčia visi krikščionys:
Kristaus gimimas - šv.Kalėdos, Kristaus prisikėlimas - šv.Velykos ir
Šventosios dvasios atsiuntimas - Sekminės. Į bažnyčias tuomet plūsta
žmonės. Tačiau, be abejo, ne visi jau žino, ką jos reiškia. Dalis žmonių nuo
bažnyčios nutolę - jie ateina, bet neįsigilina į tų švenčių reikšmę ir
prasmę.
Aišku, didžiajai daliai žmonių tai - didžiosios šventės. Kitiems -
ilgas savaitgalis, proga susirinkti, skaniai valgyti.
Mums, krikščionims, Kristaus prisikėlimas betarpiškai susijęs su
laikotarpiu iki prisikėlimo.
Tai metas įvertinti gyvenimą, Dievo duotą dovaną, Kristaus misiją žmogaus
labui, jo kančią ant kryžiaus, mirtį, pasitarnavimą. Liuteronai seniau daugiau
dėmesio skirdavo Didžiajam penktadieniui - Kristaus nukryžiavimo, mirties dienai.
Kristus kentėjo ir mirė dėl žmonių. Ir tik tą faktą suvokę, galime švęsti Kristaus
prisikėlimą - Velykas - ir džiaugtis.
Margučiai, eglutės, dovanos - tai tik šalutiniai šių švenčių dalykai.
Tai nėra tikroji švenčių prasmė, o momentiniai džiaugsmai. Viskas glūdi
kur kas giliau.
- Per šventes Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčia - pilnutėlė.
- Tai džiugina. Ir, manau, didžioji dalis susirinkusiųjų - nuoširdūs
tikintieji. Sekmadienį pas mus bus net dvejos pamaldos - septintą ir dešimtą ryto.
Kitaip visi žmonės negalėtų sutilpti ir pasidžiaugti prisikėlimu. O po
pamaldų jie šventę pratęs šeimose. Vaišindamiesi ar keliaudami į svečius.
- Ir vis dėlto: šv. Velykos - atgimimo, džiaugsmo šventė.
- Džiaugtis nėra blogai. Krikščionys turi mokėti džiaugtis. Bet tikro
džiaugsmo nėra be kančios suvokimo, be suvokimo, dėl ko džiaugiamės.
Labai svarbu įsigilinti į save, į savo gyvenimą, suvokti, kad ne viską
galiu pats susitvarkyti, pakeisti, reikia pripažinti savo silpnumą,
įsileisti Dievo jėgą, stiprybę, Dievo pagalbą.
Jeigu atmetame tai, ką Dievas davė, tai, kokia ta Velykų prasmė lieka? Tuomet
belieka kiaušinių valgymo šventė.
Su tikinčiųjų bendruomene mes tradiciškai susitinkame Atvelykio
sekmadienį. Tuomet visus pakviečiame po pamaldų pasilikti, pabūti
drauge. Žmonės atsineša margučių. Ir šįmet susirinksime, pabendrausime
- bus ir pyrago, kavos, sumuštinių.
Tądien mes prisiminsime savo pirmąjį vyskupą Joną Viktorą Kalvaną -
balandžio 24-ąją jam būtų sukakę 95 metai.
- Kaip švęs Velykas jūsų, kunige, šeima?
- Grįžę po pamaldų su žmona ir kitais šeimos nariais susėsime prie
šventinio stalo. Gaila, susirinksime ne visi - dukra Renata negalės
atvažiuoti. Ji Muzikos ir teatro akademijoje gavo varginininkės
diplomą, dirba Vilniaus parapijoje vargonininke, vadovauja jaunimo
ansambliui, užsiiminėja su vaikais. Taigi ji liks Vilniuje.
Sūnus Robertas Klaipėdos universitete studijuoja gamtos inžineriją. Jis
pietaus su mumis. Žada atvažiuoti mano sesuo, mama.
Antrąją Velykų dieną važiuosim aplankyti žmonos mamos ir kitų
artimųjų Šilutės rajone.
Man labai gražus dar vienas Velykų paprotys - žmonės aplanko kapus,
prisimena išėjusius, gėlytę nuneša, žvakelę uždega.
Mes neseniai kai kuriose kaimo kapinėse organizavome talkas. Sugrėbėme
lapus, papuošėme kapavietes - tegu Velykų dvasia sklando ir ten.
Prisikėlimas ir prisiminimas.
- Ar sunkmetį išgyvenantys žmonės dar sugebės pajusti pakylėjimą ir
šventės džiaugsmą?
- Iš tiesų, po Nepriklausomybės atgavimo visi buvome apimti euforijos,
tautinio ir dvasinio pakylėjimo. Laikui bėgant pasinėrėme į materialius
dalykus, norėjome ne tik būti laisvi, bet ir labai gerai gyventi. Krizė
tuos norus suvaržė. Kai kas nusiminė, nebemato jokios prasmės.
Manau, tikras krikščionis neturi nusiminti. Dabartinis metas - ne
didžiausia problema, žmonės yra išgyvenę ir blogesnius laikus, ypač
vyresnieji. Ir viską jie ištvėrė daug ramiau, nes buvo arčiau Dievo.
Šiandien ne vienas pasiduoda materializmui ir pesimizmui. Žmonėms
trūksta dvasinės atramos. Ir ne tik Lietuvoje. Pasaulyje žudomasi
praradus darbą, išžudomos šeimos, vaikai.
Tačiau juk kiekvienas krikščionis žino, kad gyvenimas šiame pasaulyje
nėra tobulas, nes mes patys - netobuli. Negalime norėti, kad viskas būtų
gerai, nes esame atsakingi už tai, kas vyksta.
Žmonės turėtų labiau pagalvoti apie dvasinį susitelkimą ir apie vienas
kitą. Galbūt man sunku šiandien, bet juk gal kitam - dar sunkiau.
Prieš Velykas organizavome nedidelę akciją - kvietėme parapijiečius
paaukoti maisto produktų tiems, kuriems labiau jų reikia. Kuriamas
reabilitacijos centras - jame gyvens tie, kurie pasiekė dugną, bet nori
atsistoti ant kojų, pakeisti savo gyvenimą. Pinigų jiems trūksta,
pagalba reikalinga.
Labai džiaugiausi, kai žmonės pas mus ėjo su ryšulėliais.
Sekmadienio rinkliava taip pat bus skirta šitam centrui.
Žmogus turtingas tuomet, kai kažką duoda kitam.
O mes tampame vartotojų visuomene. Prekybos centrai dygsta kaip grybai
po lietaus, įpratome juose gyventi 24 valandas per parą.
Gal krizė turės ir savo pliusų, padės pervertinti savo požiūrį į
vertybes, į materialius dalykus.
Svarbu neužmiršti: žmogus gyvas ne vien duona. Galima švęsti šventes
kukliau, bet džiaugtis ne mažiau.