Sprendimui sudaryti palankias sąlygas smulkiesiems ūkininkams perdirbti žemės ūkio produkciją reikia politinės valios. Todėl, pavyzdžiui, ūkininkaujantiems Prancūzijoje pasisekė, nes jiems tokia galimybė buvo suteikta kur kas anksčiau – dar Charles’io de Gaulle’o laikais. Generolas, atvykęs į savo vilą kaime, mėgo kramsnoti šalia fermoje gaminamas dešreles. Todėl, kai tą gamintoją užklupo finansiniai sunkumai, dėl subsidijų smulkiesiems ūkininkams ėmė kovoti pats de Gaulle’is.
Iki šiol Lietuvoje ES parama, pasak Žemės ūkio ministerijos sekretorės Dalios Miniataitės, buvo teikiama, pavyzdžiui, daržovėms plauti ir fasuoti. Tačiau ES pinigus valdančioje 2007–2013 metų Kaimo plėtros programoje nebuvo numatyta, kad žemės ūkio produkcija gali būti perdirbama pačiame ūkyje.
„Europos Sąjunga dabar nusprendė reglamentuoti maisto grandinę, nes anksčiau buvo laikomasi nuomonės, kad pačioje ekonomikoje turi susireguliuoti, kiek koks sektorius joje sudaro svorio. Rezultatas – pirminiam žemės ūkio sektoriui tapo sunku derėtis tiek su perdirbėjais dėl atsiskaitymo, tiek ir dėl produktų patekimo į prekybos centrus. Senojoje Europoje padėtis šiek tiek geresnė, nes pirminės gamybos sektorius yra susikooperavęs, turi senas tradicijas“, – pasakoja Miniataitė.
Produktus gamink pats
Dabar Žemės ūkio ministerija, kuriai neseniai ėmė vadovauti buvęs pirmasis Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkas Kazys Starkevičius, keičia Kaimo plėtros programą taip, kad ūkininkai galėtų gauti paramą produkcijai perdirbti savame ūkyje. Žmonės, kurie turi daugiau pinigų, pasak Miniataitės, nebenori masinės gamybos produktų, todėl ūkiuose galėtų būti gaminami išskirtiniai produktai, įskaitant ir produktus su geografinėmis nuorodomis.
Siūlymai dėl minimos Kaimo plėtros programos pakeitimų jau išsiųsti Europos Komisijai. Jeigu ji pritars, į paramą galės pretenduoti visas pirminis žemės ūkio sektorius – pieno, mėsos, vaisių, daržovių, grūdų augintojai.
„Dar šiemet ūkininkai galėtų pasinaudoti ES parama, pavyzdžiui, kokiai nors ūkyje naudojamai perdirbimo įrangai įsigyti. Planuojama kompensuoti 40–60% pirkinio vertės“, – galimybes pristato Miniataitė. Ji aiškina, kad tokiu atveju ūkininkas, pasinaudojęs ES parama, savo ūkyje kurtų didesnę pridėtinę vertę ir dėl to už savo produkciją gautų aukštesnę kainą nei ją tiekdamas kaip žaliavą pirkėjams arba prekybos tinklams.
Miniataitė aiškina, kad Kaimo plėtros programai skiriamą ES paramą Lietuvai reikėtų įsisavinti per 2 metus, todėl jos atstovaujamai ministerijai tektų aiškintis, ar ūkininkai, norėdami tokiai veiklai gauti paramą, turėtų pinigų reikalaujamai savo daliai įnešti. Juolab kad bankai dabar yra apskritai įšaldę verslo kreditavimą.
Parama ir pardavimo vietai
Keičiamoje Kaimo plėtros programoje apimama ir kita problema: žemės ūkio produktų paskirstymas – prekyba.
„Sunkiausia pačiam produkciją gaminančiam ūkininkui bus susirasti pirkėjų“, – pažymi Miniataitė. Todėl, jos teigimu, dalis paramos galėtų būti nukreipta ir žemės ūkio produktų prekybai stiprinti. Pavyzdžiui, vietoms turgavietėse stambiuose miestuose, kur yra daugiau vartotojų. Su ES pagalba numatoma skatinti ir mobilias turgavietes.
Pastarųjų pirmosios užuomazgos jau pastebimos ir Lietuvoje. Vilniuje kas antrą savaitę vyksta vadinamasis „SOL turgelis“, kuriame smulkieji ūkininkai daugiausia pagal išankstinius užsakymus pristato tradicinių kaimo produktų – naminės duonos, skilandžių, karvių pieno, taip pat iš jo pagaminto jogurto, tepamų ir varškės sūrių.
„Ilgą laiką varškės sūriais prekiavau tik savo miestelyje. Ten už vieną sūrį gaudavau po 5 Lt. Dabar „SOL turgelyje“ už saldaus pieno sūrį su kmynais arba su spanguolėmis, su aguonomis prašau po 23 Lt/kg, todėl vidutiniškai už sūrį gaunu 11 Lt“, – mobilaus turgelio nauda džiaugiasi keturias karves laikanti varėniškė Ginta Novikevičienė. Prekiaudama sostinėje ūkininkė rado dar vieną galimybę padidinti savo pajamas – ji prisipirko vištų ir pradėjo tiekti kiaušinius. Ūkininkę nustebino, kad naminių kiaušinių paklausa tokia didelė ir ji jau nebesugeba jos patenkinti.
„Kai dirbi, tai idėjų dėl to, ką dar galėtum gaminti savo ūkyje, netrūksta, tad jeigu būtų pradėta teikti mums ES parama, panaudoti ją tikrai būtų kur“, – neabejoja Novikevičienė. Ji pateikia pavyzdį, kad jos ūkyje gaminamų varškės sūrių asortimentą jau ėmė lemti ir sezoniškumas. Ji pastebėjo, jog žiemą itin paklausūs sūriai su česnaku. Pirkėjai taip stengiasi apsisaugoti nuo peršalimo.
Verslai smulkiesiems
Pernai metų pabaigoje Širvintose apie alternatyvią veiklą ūkininkams kalbėjęs Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkas Vidas Juodsnukis informavo, kad viena iš perspektyviausių alternatyvų žemės ūkio veiklai yra šilauogių auginimas. Tai, jo teigimu, pelningiausios desertinės uogos, be to, patys augintojai iš jų gali virti uogienes, džemus, spausti sultis ir gaminti 22 laipsnių stiprumo vyną, kurio butelis rinkoje kainuoja 150 Lt. Ypač didelė šių uogų paklausa Estijoje, Suomijoje. Šiose rinkose už jas mokama po 20 Lt/kg. Jis apgailestavo, jog kol kas įvairios tarnybos trukdo ūkininkams kurti savo turgelius, juose parduoti uogas, mėsą, pieno produktus, žuvį.
Generolas ir dešrelės
ES pradėjus remti maisto produktų gamybą Lietuvos ūkiuose ir pas mus galėtų atsirasti tokių mažyčių fermų, apie kurias savo knygoje „Vieneri metai mėšle“ rašo daugiau nei dešimtmetį Paryžiuje gyvenęs šmaikštusis britų žurnalistas ir rašytojas Stephenas Clarke’as.
„Kaime mažytėje fermoje gamino labiausiai susiraukšlėjusias dešreles Prancūzijoje. Tos ilgos, plonos, kreivos saliaminio dešrelės, – prancūzų vadinamos saucissons secs, – pakabinamos džiūti, kol sukietėja it vyno butelis. Jos tokios kietos, kad net yra specialios krautuvės, prekiaujančios tik žudikiškais lenktiniais peiliais, kuriais saucissons supjaustomos tinkamais valgyti plonais griežinėliais.... Charles’is de Gaulle’is buvo didis saucissons mėgėjas. Tik atvykęs į kaimą, General (pranc. generolas, karvedys) visada reikalaudavo šio vietinio delikateso griežinėlių su aperityvu. Tačiau vieną penktadienio vakarą (...) dešrelių nebuvo. Jam atsakė, kad ferma turi finansinių rūpesčių, tad liovėsi gaminti dešreles. De Gaulle’is nedelsiant (...) pateikė parlamentui įstatymo projektą dėl smulkiems ūkininkams naudingos subsidijų sistemos. Tačiau profsąjungos parlamentą laikė po padu ir projektą sužlugdė. Tuomet de Gaulle’iui į galvą šovė puiki mintis. Kodėl (...) visoje Europoje nesukūrus bendros valdymo formos, kurios dėka pavyktų subsidijuoti jo dešreles. Netrukus generolo proteguojama vietinė kiaulių ferma skendėjo Europos piniguose ir gamino tiek daug dešrelių, kad pusę jų reikėjo sušerti kiaulėms.“