Visuomet stebina ši giesmė. Joje nesigirdi griausmingų fanfarų, o tik stebėtinai santūrus prisikėlusio Viešpaties balsas: „prisikėliau ir ligi šiol esu su tavimi“, „tavo pažinimas tapo nuostabus“. Štai du teiginiai, nusakantys Prisikėlimo esmę ir būseną. Kas šiais teiginiais teigiama?
Teigiami ne teiginiai, bet pats žmogystės perkeitimo įvykis.
Mane visada stebindavo vienas mano gyvenimo faktas. Būtent velykinis faktas. Įprastai po neprimiegotos Velyknakčio budynės, Gavėnios pasninko nustekentas ir šiaip niūrių minčių apie savo niekybę, o taip ir entuziastingai religingo „prisikėlimo“ lūkesčio sklidinas vilkdavausi ryte į bažnyčią. Sugrįžęs dieną – išklausydavau Popiežiaus pasveikinimą „Urbi et orbi“, papietaudavau su šeima; o vakare - užeidavo nenumaldomas noras kur nors su draugais „pazylioti“ ir taip atsigriebti už per gavėnią „prarastas“ jaunystės dienas.
Tokia žmogystės realybė, ir, atrodo, nieko čia nepadarysi.
Ir visgi mano tikintis protas mane įnirtingai įtikinėdavo Prisikėlimo tiesa, o širdis natūraliai ieškodavo Prisikėlimo įvykio gėrio. Aplinkui matydavau daug visuomenines irgi tautiškas Velykas liudijančių ženklų – minios, TV laidos, komentarai, kiaušiniai, makaronai, mėsyyyyytė, kalakutas kištas ir storas ir t.t. Nepasiduodavau ... nereligingoms mintims. Ir mane ir jus neišvengiamai - miniai ir skrandžiui džiūgaujant - aplanko šventiška nuostata: Velykos! Velykos! Koks džiaugsmas! Aleliuja! Man reikia Velykų! Tau reikia Velykų! Mums reikia Velykų! Vertybių! Etikos! Kiaušinių taip pat ... Vienu žodžiu, vertybės iki pirmojo apsirijimo.
Bet štai negalėdavau sau nepripažinti, kad niekas manyje nepasikeitė. Pasaulis ir aš jame liko toks, koks yra. Nevelykinis iš esmės. Baisi akistata su akivaidžia „velykine“ irgi ilgojo savaitgalio tiesa iki šiol aplanko mane: eilinį kartą patriukšmavome ir išsiskirstėme. Ir viskas. Ir įvykio “Prisikėlimas“ aš nepatyriau. Įvykio, kuris mane sukrėstų ir perkeistų. Likdavo tik skrupulai ir sąžiningas klausimėlis sau: gal aš negavėdavau nuoširdžiai; ar šiaip menkas krikščionis tesu? Ir prisipažinimas: aš nesikeičiu ... o jūs?
Ir kame tas krikščionybės „pinigas“? Ta esmė, apie kurią kalba apaštalas Paulius: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas” (1 Kor 15,14). Visiškai taip. Protu įtikima. Bet ar širdimi ... ? Savęs klausiu ir jūsų taip pat: ar širdis tapo perkeista? Ar įvyko malonės įsiveržimas į giliausią žmogaus kertę ir ją perkeitė?
Galbūt pirmą kartą taip savęs ir jūsų klausiu, nes pirmą kartą patyriau tą slaptą „kertę“. Patyriau, nes bandžiau mylėti iki galo. Ir kai bandžiau tai daryti, patyriau siaubingą tamsos maišatį manyje, kažkokį nenusakomą ir atgrasų proveržį. Pamačiau, ko niekada nemačiau – šlykščios ir žiaurios tamsos pilną kapą, tikrą tamsos karalystę manyje. Nepasidaviau, susigrūmiau. Dar nelaimėjau. Tačiau jau pažinau, kad yra ir kas yra kapas manyje. Sužinojau, kas turi išnykti manyje, kad tapčiau laimingas ir tikrai Dievo vaikas, Jo šviesos pripildyta buveinė. ... Sužinojau tai po dvidešimties metų tikėjimo praktikos.
Ir pagaliau supratau Įžangos giesmę prasmę. Tai - prikeltas žmogus Kristuje pažino Tėvą. Kristaus prisikėlimas yra tikslinis Įvykis. Prisikėlimu žmogus yra įvesdinamas į Tėvo glėbį, kuris apgaubia mus meile širdies slaptoje (plg. Mt 6,6). Tai yra be galo subjektyvu, bet kartu ir labai objektyvu – tiek, kiek visų vienas Tėvas myli mus širdies slaptoje. Ir kai mes mylime pagal Viešpaties saiką „iki galo“ ir „iki mirites“, iki mūsų egoizmo mirties, tik tuomet tampame Tėvo meilės vaikais. Ir šis tapsmas niekada nesibaigia. Ne tik dėl begalinės Tėvo meilės, bet ir dėl begalinio mūsų egoizmo. Kova ir egoizmo nesibaigia iki mirties.
Įžangos giesmėje skambantis santūrumas yra nuostabos būsena: aš ir Tėvas tapo Viena meile tapusioje širdies slaptoje.
Mylėti yra sunku. Bet tik mylintys „iki galo“ yra verti Įvykio - Prisikėlimo. Čia - širdies slaptumoje ir ne kitur - ištrykšta Dievo prigimtos Meilės šlovė: Aleliuja!
„Viešpatie, įliek mums tavosios meilės Dvasią, kad tuos, kuriuos sakramentais pasotinai, padarytum tavojo gailestingumo dalininkais. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Amen.” (Postkomunijos malda)
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962m. atnaujinto Mišiolo.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).