Beldžiasi į Žemės ūkio ministerijos duris
„Kai skirstėmės iš Lietuvos gyvulininkystės instituto eksperimentinio ūkio, tada irgi buvo „pakibęs“ didelis pavojus – avis galėjo privatizuoti. Bet įsteigėme Lietuvos juodgalvių avių genofondo įmonę, ir visų lūkesčiai pasiteisino – pavyko išsaugoti senojo genotipo juodgalves. Gerai, kad mūsų avelių nesunaikino. Tuo metu, t.y. 1992–aisiais ir po to dar trejetą metų, Lietuvoje masiškai pjovė avis, jų bebuvo likę 12,5 tūkst. Dabar Lietuvoje auginama 52 tūkst. avių“, – pasakoja J.Mikutis.
„Mus šelpia Žemės ūkio ministerija, todėl mes ir beldžiamės į jos duris, kad ŽŪM perimtų steigėjo teises. Apskritis buvo formalus steigėjas, niekas mūsų neklausė, priskyrė ir viskas. Dabar tenka išgirsti svarstymų, kad galime priklausyti ir Radviliškio rajono savivaldybei, ir Žemės ūkio rūmams. Pagrindinis mano tikslas – kokios bebūtų reformos, tik kad būtų išsaugota valstybės įmonė „Šeduvos avininkystė“, svarbiausia, kad būtų puoselėjamas Lietuvos juodgalvių veislės genofondas. Būtų nuodėmė privatizuoti ar likviduoti įmonę arba neskirti paramos genofondo avių bandai išlaikyti“, – sako įmonės vadovas.
Lietuvoje ši vienintelė valstybės ūkiskaitinė avininkystės įmonė dabar augina 1 312 Lietuvos juodgalvių avių, iš jų 500 ėriavedžių. Veislei per metus parduoda 180–200 avelių ir 40–60 avinų. Likusius avinukus – per metus apie 160 – parduoda mėsai.
„Jau ir lietuviai pradeda vertinti dietinę avieną, kurią tik reikia mokėti tinkamai pagaminti, tada ji didžiausias delikatesas, – sako direktorius dr. J.Mikutis. – Mes taip pat dirbame žemę, auginame 70 ha kviečių, 150 ha vasarinių miežių, vikių ir avižų mišinius. Ne viską parduodame, dalį grūdų pasiliekame avims šerti“.
Lietuvos juodgalvės - veislei, mėsai ir vilnai
Dr. J.Mikutis beveik tris dešimtmečius paskyrė avininkystei. Nuo 1980–ųjų pradėjo dirbti Šeduvos specializuotame eksperimentiniame avininkystės ūkyje ir iki šiol ten tebesidarbuoja, nors ne kartą keitėsi viršininkai, kito ir įmonės pavadinimas. Direktorius vis kartojo, kad yra labai pripratęs prie savo avelių, mat jos išskirtinės – mitologijoje avys yra aukos gyvuliai, jos romios, nereiklios, jas daug lengviau prižiūrėti negu karves ar kiaules, nereikia ypatingų sąlygų. Žinoma, veislinės bandos priežiūra kitokia negu mėsai ar pienui auginamų gyvulių, reikia daug dėmesio skirti selekcijai, kergimui, būtina paruošti kokybiškų pašarų, pirkti mineralinių priedų, be to, avims prižiūrėti reikia daugiau darbuotojų, todėl Šeduvos avelių savikaina daug didesnė, veislinės avys yra brangesnės – dabar viena ėriavedė kainuoja apie 500 litų.
Prieš penkerius metus buvo nutarta Lietuvoje populiarinti veislinę avininkystę, buvo mokamas priedas už veislę, kelerius metus tą subsidiją ŽŪM mokėjo augintojui, po to – pirkėjui. Augintojas turėjo galimybę brangiau parduoti veislines avis. Daugiau kaip metai subsidijos už veislę nebemokamos, todėl sumažėjo norinčiųjų įsigyti veislinių avių. Nemažai avių į Lietuvą dešimtmečio pradžioje buvo įvežta iš Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos. Daug kas avis pradėjo auginti mėsai, kai kurios avys laikomos pienui.
Direktorius su pasididžiavimu vardijo Lietuvos juodgalvių privalumus: vilna kokybiška, plona, turi gydomųjų savybių, mėsa gera, avys prisitaikiusios prie mūsų klimato. Tokių avių Lietuvoje yra apie 3 tūkst. Avys atsiveda po 1–3 ėriukus.
Lietuvos senųjų veislių gyvuliams ir naminiams paukščiams išsaugoti Europos Sąjunga skiria paramą. Už direktoriaus J. Mikučio išgirtąją Lietuvos juodgalvę avį ES moka 94 Lt per metus, tiek pat pradėjo mokėti ir už prieauglį nuo 6 mėn. Iš šalies biudžeto už kiekvieną ėriavedę mokama po 53 litų.
„Jeigu sugebi gauti dar kokią subsidiją genofondui palaikyti – ačiū valdžiai“, – nuoširdžiai kalbėjo J.Mikutis. Jis tikisi, kad ir pasikeitus steigėjui Šeduvos avys nebus išparceliuotos, kad veislinė avininkystė Lietuvoje klestės, nes avys turi paklausą, avių nori auginti vis daugiau kaime gyvenančių žmonių.
Mūsų peizažo puošmena
Į VĮ „Šeduvos avininkystė“ kasdien skambina po keletą pirkėjų ir prašo parduoti veislei avių. Jaunos miestiečių šeimos, netekę darbo, grįžta į kaimą gyventi pas tėvus, planuoja laikyti avių, be to, nemažai ūkininkų, kurie dėl ekonominės krizės nebeišlaiko galvijų, bet turi ganyklų ir laisvų tvartų, ketina auginti avis.
„Avis daug lengviau prižiūrėti, nereikia ypatingų patalpų, svarbu, kad nebūtų skersvėjų, nelytų ant nugaros. Jeigu nedidelė banda – jokio vargo, be to, avys puošia peizažą, jos nereiklios ganykloms, nuėda ir visokius stagarus. Augindamas nors keletą avelių, žmogus užteks mėsos ne tik savo šeimynai, bet ir mieste gyvenantiems vaikams. Aviena, kaip ir triušiena, cholesterolio turi mažiausiai, yra dietinė mėsa, kurią sveika valgyti ir mažam, ir senam. Labai vertinga ir vilna, juk anksčiau lietuvės pačios verpdavo, ausdavo lovatieses, audinius kostiumams, paltams siūti, vilnos siūlai tinka megztiniams, pirštinėms megzti. O jei vėl ateitų mada iš avikailių siūti kailinius ir skrandas – kiek žmonės sutaupytų pinigų. Visada sakiau, kad avelės turi sugrįžti į ūkininkų sodybas, jas tikrai apsimoka auginti“, – pakiliai nusiteikęs kalbėjo gamtos mokslų daktaras J.Mikutis.