Sunkmetis grūdina ir vienija ūkininkus

Bene daugiausia narių šalyje turinti telšiškių ūkininkų organizacija su V. Rakicku kartu nuo 2003 metų magistralių blokados, kurios naudą pirmininkas vertina kaip skaudžią patirtį. Tokių patirčių pastaraisiais metais buvo ne viena ir ne dvi.

Lietuvos ūkininkų gyvenime pastarąjį dešimtmetį netrūko svarbių, net drastiškų įvykių. Telšių r. ūkininkų sąjungos pirmininku trečiajai kadencijai perrinkto V.Rakicko nuostata, jų atžvilgiu, yra vienareikšmė.

„Kas sako, kad ūkininkų protestai nedavė naudos? Kategoriškai nesutinku. Prisiminkime magistralės blokadą. Tada ir pradėjau čia dirbti, penkias dienas teko išbūti Klaipėdoje. Ūkininkams buvo pažadėta, kad skirs pinigų kainoms palaikyti, ir mes nusileidome. O mus eilinį kartą apgavo. Ūkininkai stokojo juridinės bazės, teisinio išmanymo.

Valdžia pasakė, kad duos 54 ar kiek ten tų milijonų. Apsidžiaugėme, o kai kainos padidinimo nesulaukėme, vėl verkėme. Pinigai turėjo ateiti tiesiai ūkininkams, tačiau jie nusėdo stambiausiose perdirbimo įmonėse. Tai ir buvo mūsų pralaimėjimas. Eilinė mūsų apgavystė. Tačiau taip mes įgyjame patirties“, - senus laikus prisiminė V. Rakickas.

„Ūkininko patarėjo“ pašnekovas paminėjo ir pernykštį protestą prie „Žemaitijos pieno“ bei kitų pieno perdirbimo įmonių, suvažiavusių traktorių kolonas pavadindamas nedrastiška mitingo forma. Pirmininko manymu, tai rodo, jog žmonės išgyvena dėl savo verslo likimo.

„Jeigu nėra kainos, negali savo verslo vystyti toliau, ūkininkai gailisi, kam į jį įsivėlė. Daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu dirbtų bet kokioje srityje, neblogai uždirbtų, o savaitgaliais ir Palangoje pagulėtų. Man – 52 metai, o aš, gėda ir sakyti, nesu buvęs Palangoje prie jūros. Mieste buvau, bet jūroje niekada nebraidžiau... Nes dirbu kaime, kai Palangoje pats gražiausias laikotarpis – man darbymetis. Gyvenimas praėjo, sveikatos neliko ir pinigų nėra, tada pamatai, kad iš to ūkininkavimo jokios naudos“, – apgailestavo V.Rakickas.

Kalbėdamas apie skaudžiausias šiandienos ūkininko žaizdas, organizacijos vadovas paminėjo tuos žemdirbius, kurie pastaraisiais metais ryžosi brangioms investicijoms.

„Jeigu investavo pinigų pasiskolinęs iš banko, dabar dūsta ir verkia. Man, kaip žmogui, nesuprantama tų bankų, aptarnaujančių firmų žmonių pozicija. Juk jie – mūsiškiai žmonės, kai kam gal ir giminė, bet taip geba mus apmauti... Negali žmogus šiandien sumokėti kažkokios sumos, bet ūkio jis nepragėręs, atkakliai dirba ir po pusmečio tie pinigai bus. Belikę gal 30 proc. nesumokėtos skolos, o kreditorius paima visą daiktą. Kai po metų kitų jam reikės pasiimti kitą kreditą, bankininkas atsivers istoriją ir pamatys: aha, tu nepatikimas, pas tave antstoliai darbavosi. Kitose šalyse verslas padoresnis“, - samprotavo Telšių r. ūkininkų lyderis.

V.Rakickas mano, kad kitokios pozicijos turėtų laikytis ir valstybė. Kainoms taip krintant turėtų būti nustatytas tam tikras minimalus produkcijos kiekis, kurį supirktų už ekonomiškai pagrįstą kainą. Jeigu ūkininkas nori gaminti daugiau – tegul rizikuoja, pats ieško pirkėjų.

Pa“saulyje yra palaikomosios kainos. Mėgino ir pas mus intervencinius pirkimus daryti. Bet kai paskaičiavome, paaiškėjo, kad intervencinių pirkimų kainos nepadengia kaštų, taigi tai tik eilinis pasijuokimas iš ūkininkų kaip iš realios padėties nesuvokiančių aborigenų, - sakė V.Rakickas. – Tad rajone jau yra ūkininkų, stovinčių ant bankroto slenksčio. Tik laiko klausimas, kada prasidės procedūros, bet laiškai su grasinimais ir pranešimais apie delspinigius plaukia. Dideli, daugiausia per 100 ha turintys ūkiai dėl produkcijos kainos kritimo nesukaupė tiek lėšų, kiek buvo planavę...“

O ką ūkininkams pernai žadėjo trąšų pardavėjai? Kad rudenį grūdus pirks po 700 litų, todėl imkit trąšas po 1,5-2 tūkst. Lt. Trąšų ūkininkai paėmė, o grūdai liko po 250 litų. Eilinė apgavystė, argi partneris gali taip elgtis?“ - stebėjosi organizacijos pirmininkas.

„Stambiausieji verslininkai nesupranta, kas yra padorumas. Gal ir skambiai pasakysiu, bet jie stokoja atsakomybės už tautą. Jie pasijuoks iš žmogaus, atsistojusio į eilę labdaringų kruopų gauti. Bet yra ir tokių, kurie supranta, kad kitam padėdamas ir pats bus stiprus. Bet galingieji to nesupranta. Kas arčiau su jais bendravo, negali patikėti, kad jie sutryptų ką tik nori, net savo mamą. Didžiųjų sovietmečio įmonių inžinieriai ar vadovai gaudavo po kelis šimtus rublių atlyginimo, o šiandien valdo milijardus litų kainuojančias įmones. Kiek šimtų metų būtų reikėję dirbti, kad sąžiningai net už pradinę jų kainą jas privatizuotum? Aš toks nabagas, kuris niekur nelenda, šneku. Bet aukščiausi valdžios pareigūnai matė situaciją ir ją toleravo, vadinasi, dalijosi visi kartu. Norvegai tik 1949 m. rado naftos ir šiandien yra viena turtingiausių valstybių. Jeigu Lietuvoje rastų, pavyzdžiui, deimantų, atsirastų kokie penki turtuoliai“, - stebėjimosi neteisybe V.Rakickas.

Tačiau ūkininkai sunkmečio sąlygomis keičiasi, jie tampa vieningesni.

„Pastebėjau ūkininkų tarpusavio draugiškumą, atsirado bendruomeniškumas, siūlosi vienas kitam neatlygintinai pagelbėti. Bėdos suvienijo. O būdavo – slapta nulėkę į „Žemaitijos pieną“ susitardavo dėl keliais centais didesnės kainos ir niekam nė šnipšt“, - tikino V.Rakickas.

Telšių rajone yra apie 22 tūkst. melžiamų karvių, pastaruoju metu jų skaičius kiek padidėjo. „Pieno kainos mažėjimo fone tai galima paaiškinti tuo, kad šiandienės naujos melžiamos karvės pradėtos auginti prieš dvejus trejus metus, kai pieno kainos kilo. Dabar ūkininkai graužiasi nagus, nes tos karvės šertos be naudos, už jų pieną gauna grašius. Apskritai galvijų rajone sumažėjo, ypač mėsinių bulių ir visa tai dėl mažos produkcijos supirkimo kainos. Ūkininkai domisi supaprastinta projektų iki 150 tūkst. Lt tvarka, labai gerai tai, kad galima susigrąžinti dalį pinigų už anksčiau įsigytą techniką. O kartu ir neramu: ar tik ir čia neslypi kokia klasta? Kaip buvęs politikas įžvelgiu, jog čia kažkas gali išlįsti. Duok Dieve, kad viskas būtų normalu ir sąžininga“, - sakė V.Rakickas.

Ir tai, kad Maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai nebe taip aršiai puola ūkininkus, grasindami paskųsti Nacionalinei mokėjimo agentūrai, pirmininką džiugina. Dar ne taip seniai ūkininkas galėjęs prarasti nemenką sumą pinigų dėl pavėluotai suženklinto veršiuko...

„Su ūkininkais aptarėme turgelių klausimus, ieškome, kur Telšių mieste galėtume pastatyti mobiliąsias prekyvietes, tariamės su turgų savininkais. Artėja darbymetis, džiugina bent jau tai, kad sumažėjo trąšų, degalų kainos, tie ūkininkai, kurie jų neprisipirko rudenį, šiandien laimėjo“, - tam tikras prošvaistes vardijo V.Rakickas.

Per šešerius V.Rakicko vadovavimo metus rajono ūkininkų sąjungos narių skaičius nuo aštuonių pakilo iki 408, surenkama daugiau nario mokesčio.

„Atėjęs čia 2003 m. radau dvejus metus centrui nemokėtą nario mokestį. Iki tol buvęs 100 litų nuo kiekvieno ūkio mokestis neskatino stoti į sąjungą, todėl sumažinome jį dešimteriopai. Šiemet perėjome prie dar naujesnės mokesčių tvarkos – po litą nuo kiekvieno žemės hektaro. Nuo 400 litų iki 3 tūkst. litų padidėjo mokestis centrui, vyksta įvairūs renginiai, išvykoms samdome autobusą, todėl lėšas surinkti reikia.

Yra ir visiškai naujų idėjų – už palyginti nebrangią kainą pradėtas kurti rajono ūkininkų sąjungos interneto puslapis, kuriame bus ne tik pagrindinė informacija apie mus, bet ir galimybė ūkininkams talpinti savo skelbimus. Tai dar labiau sustiprins ryšius tarp rajono ūkininkų“, - sakė Telšių r. ūkininkų sąjungos pirmininkas V.Rakickas.

Trečią kadenciją pradėjęs pirmininkas visiems ūkininkams pajuokavo, kad nors jam ir ne tas pats, kuo pavirs rajono ūkininkų sąjunga, jis vis dėlto nenorįs būti panašus į Lukašenką, o tautai pasakęs, jog mirti scenoje (amžinai eiti šias pareigas) nesiruošia...