Na, veikti tai ji ir dabar ne kažin ką tenuveikia, nebent trukdo, bet iliuzija išlieka, kad be jų apsieiti neįmanoma. Tačiau kaskart, kai pamatome, kad be biurokratinių suvaržymų gyventi tampa lengviau, valdžios sraigteliai sraigtužėliai skelbia aliarmą ir imasi neatidėliotinų veiksmų.
Paprastai tai būna kokio nors iškilesnio ir pagal galimybes drąsaus bei (pageidautina) arogantiško laisvūno teisinis suniokojimas, lydimas viešos propagandinės kampanijos, kurios metu „purvas liejasi laisvai“. Dažniausiai aukojamo gyvulio (didvyrio) vaidmeniui pasirenkamas gerai žinomas verslininkas, kuris visuomenei dėl kokių nors apraiškų nelabai įtinka ir dėl to yra lengvai pažeidžiamas.
Kažkada toks buvo A.Stašaitis, dabar, žiūrėk, kriterijus atitiks L.Pinkevičius. Sėkmė ir laisvė pas mus neilgai toleruojamos. O jei dar ir koks erotinis atspalviukas pasirodo, tada - laikykis!
Šiandieninė Lietuvos ūkinė situacija blogėja su kiekvienu Vyriausybės krustelėjimu, nors ir be to yra pakankamai apraizgyta tarptautinių finansinių institucijų voratinkliu ir palikta sudraskymui tautinio Centrinio banko. Pastarojo vadovybei nekenktų pareikšti tokio didumo ieškinį, kiek sudaro jų pastarojo dešimtmečio atlyginimai, kaip ne pagal paskirtį panaudotos (iššvaistytos) lėšos.
Politinis kontekstas - irgi ne mažiau „žavus“. Naktiniai įstatymai ir dieniniai pašaudymai, lydimi draudimų rengti naujus mitingus į gerą neatves.
Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog dar labiau užsukus deguonį, kuris nors vožtuvas neatlaikys ir susikaupęs slėgis išsiverš ten, kur labiausiai suveržta. Vyriausybės atsistatydinimas Latvijos pavyzdžiu - gal ir ne blogiausia išeitis, tik va klausimas – išeitis į kur? Ukrainiečiai jau ne vienerius metus taip kažin kur eina ir niekaip nenueina. Tiesa, Ukraina - ne ES šalis, bet juk dujas perka iš to paties tiekėjo.
Kartu esame įtikinti, kad privalome laikytis visų įmanomų europinių ir vietinių direktyvų, instrukcijų ir apribojimų, taigi, praktiškai bet koks veiksmas, kurio imtumėmės savarankiškai, yra daugiau ar mažiau nusikalstamas ar bent jau nelegalus. Atsivežei benzino iš Latvijos – apvagi Lietuvą, nusiperki rūkalų Karaliaučiuje – apvagi dar labiau, o jau valgydamas lenkišką mėsą esi galutinai Tėvynę pardavęs tipas. Baisu ir pagalvoti. Emigruosi – tavo reikalas, šito uždrausti neišeina, bet jei kokioje Anglijoje ar Amerikoje (čia greičiausiai esi ne visiškai legalus) prisigimdysi vaikų – Lietuvos pilietybės jie taip paprastai negaus. Gal ir nedidelė bėda, gyvenant Vakaruose, bet naminių biurokratų požiūris į išvykusius tautiečius daugiau, nei akivaizdus.
Yra dar vienas būdas ištrūkti iš šito kalėjimo, jo paprastai griebiasi tie, kuriems nebeliko vilties. Per keturiasdešimt metų perkopusių žmonių išskėstomis rankomis ir kojomis nei čia, nei užsienyje nebelaukia praktiškai niekas, tai jie ir eina ten, kur niekas nelaukia.
Žadėjau ieškoti optimizmo. Nors ir sunkoka patikėti, bet galvoju, kad kaip tik tą ir darau – juk jei sutiksime, kad ne viskas mūsų kasdienybėje veikia be priekaištų, jei vaizdžiai kalbėdami pasakysime, kad sergame, tai ligos diagnozavimas ir yra pirmasis žingsnis, tikintis išgyti.
O vaistas išties labai paprastas. Tereikia susigrąžinti tikėjimą, kad mes – kiekvienas mūsų! – šį tą reiškia ir kad mes patys turime imtis atsakomybės jau ne už savo gyvenimo kokybę, o už patį išgyvenimą.
Rinkimai – savivaldybių, Seimo, prezidento - neabejotinai geras dalykas ir tuo būtina naudotis, bet taip pat nereikia pamiršti, kad dauguma sąvokų tėra tušti žodžiai, kol savo poelgiais nepripildome jų realiu turiniu.
Ir nėra čia ko guostis, kad „Vakarai mums padės“ – didesnei daliai pasaulio šiandien mes patys Vakarai. Vienas kitas protingas veiksmas, gal net ir „real politic“ stiliumi, greitai pataisytų ne tik mūsų ūkinę padėtį, bet ir tautinę savimonę.
Kodėl gi ne, po perkūnais?