Ko gero, tik didžiausi optimistai tikėjo, kad sostinės ekipa, besiverčianti su vienu kukliausių tarp visų dalyvių biudžetų, iš Europos taurės turnyro finalo aštuoneto grįš su nugalėtojų trofėjumi.
Taip manė ir dauguma krepšinio specialistų, tarpsezonį pavydžiai stebėjusių, kaip milijonais švaistosi ir komandas žvaigždynais verčia Rusijos, Ispanijos, Turkijos, Italijos klubai. Tačiau ne išleistų pinigų maišai, ne garsios pavardės žaidžia krepšinį.
Akibrokštą turtingiesiems pateikę, trofėjų ir vienintelį kelialapį į Eurolygą iškovoję vilniečiai privertė dar kartą prisiminti šią seną, kaip ir amerikiečio Jameso Naismitho sukurtas žaidimas, taisyklę.
Kas vis dėlto nutiko Turine? Kaip per penkis sezonus trečiąsyk į Europos taurės turnyro finalą patekęs Vilniaus klubas sugebėjo antrąkart nušluoti visus varžovus? Kaip vilniečiai įstengė turnyro finale 80:74 pranokti Maskvos srities „Chimki“ žvaigždyną?
Apie finalines kovas, viltis ir pergalės receptą, vakariečius aikčioti verčiančias lietuvių krepšinio ypatybes „Ekstra“ kalbėjosi su „Lietuvos ryto“ ekipos treneriu Rimu Kurtinaičiu, komandos kapitonu Steponu Babrausku, klubo valdybos pirmininku Jonu Vainausku, Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentu Vladu Garastu, nacionalinės rinktinės treneriu Ramūnu Butautu.
Sugrąžino tikėjimą treneriu
Didžiausios sensacijos Turine autorius „Lietuvos ryto“ treneris R.Kurtinaitis neslėpė — prieš išvyką tikėjo komanda ir jos galimybėmis.
„Taip sakau todėl, kad į aštuonetą atsitiktinės komandos nepatenka, o tolyn žengia vieninteles rungtynes laimėjusi ekipa. Aišku, negalėjome pasigirti įspūdingu biudžetu, tačiau ne pinigai žaidžia, o komanda“, — pažymėjo treneris.
Praėjusių metų pabaigoje prie sostinės klubo vairo stojęs R.Kurtinaitis neslėpė — pirmiausia siekė susigrąžinti besąlygišką žaidėjų tikėjimą treneriu.
„Šviesaus atminimo treneris Aleksandras Gomelskis pats yra pripažinęs, kad anksčiau yra padaręs klaidų, bet mes juo visada tikėjome. Būtent tikėjimas trenerio nurodymais, sprendimais mums ir padėjo tiek pasiekti“, — vieną pergalės receptų nurodė R.Kurtinaitis.
„Lietuvos ryto“ pergalę Europos taurės turnyro finale treneris prilygino 1988 m. Seule kartu su tuomete Sovietų Sąjungos rinktine, kuriai vadovavo A.Gomelskis, laimėtam olimpiniam auksui.
„Tada amerikiečiai visus tiesiog šlavė nuo kelio, bet mes sugebėjome juos įveikti. Juk aikštėje kovoja penki prieš penkis“, — kalbėjo R.Kurtinaitis.
Po sensacingos pergalės olimpinėse žaidynėse R.Kurtinaitis su komandos draugais sutartinai pripažino, kad geriausiai tuo metu visų laikų JAV rinktinei, ko gero, sausai būtų pralaimėję 10 mačų seriją.
„Turėtume rimtų problemų“, — juokėsi „Lietuvos ryto“ treneris, paklaustas, kokiu santykiu baigtųsi tokia pat rungtynių seriją su „Chimki“.
R.Kurtinaitis neslėpė, kad po dviejų dvikovų su „Benetton“ ir „Hemofarm“ klubais jo auklėtiniai buvo visiškai išsekę. Finalo rungtynių rytą pamatęs prie pusryčių stalo sunkiai einantį ekipos lyderį Chucką Eidsoną, treneris buvo ne juokais sunerimęs.
Išjudinti nuovargio kamuojamus auklėtinius R.Kurtinaičiui pavyko per susirinkimą. „Mačiau, kaip susikaupę vyrai klausėsi pasakojimo apie senovės mūšius, apie alpinistų pastangas įveikti viršukalnę, mano karjeros prisiminimų“, — susirinkimo detales atskleidė treneris.
R.Kurtinaitis susirinkime prisiminė ir 1986 m. apmaudžiai pralaimėtą mūšį Europos čempionų taurės turnyro finale prieš Zagrebo „Cibona“. Tada Kauno „Žalgiriui“ atstovavęs snaiperis liko be trofėjaus.
Likus žaisti 8 minutes, teisėjai diskvalifikavo į susistumdymą įsivėlusį Kauno ekipos lyderį Arvydą Sabonį ir pergalę Budapešto arenoje išplėšė „Cibona“. „Po finalo Sabas guodė, kad po metų nušluosime visus, bet to kito karto nebebuvo“, — karčia patirtimi su auklėtiniais pasidalijo ir į žūtbūtinę kovą stoti ragino R.Kurtinaitis.
Išmokė stuksenti į širdį
Treneris buvo nuoširdus — pavieniai jo auklėtiniai tikrai negalėjo prilygti „Chimki“ žvaigždėms, bet meistriškumo stoką pavyko kompensuoti besąlyginiu atsidavimu, troškimu kautis. „Esu jiems už tai dėkingas“, — kalbėjo jau trečiąjį titulą šį sezoną iškovojusios ekipos strategas.
Maksimalizmu garsėjantis R.Kurtinaitis neslėpė ambicijų šį sezoną papildyti dar dviem trofėjais — SEB BBL ir LKL čempionų titulais: „Toks jau esu, ambicingas, vertinantis tik pirmąją vietą. Manau, kad realu laimėti ir likusius du turnyrus, nes laiko atsikvėpti turime pakankamai. Žinau komandų, kurios yra laimėjusios visus įmanomus titulus, vadinasi, tai padaryti galime ir mes“.
Iš Italijos visiškai išsekusią komandą parsivežęs treneris pripažino — geriausia fizinė ir psichologinė forma buvo pasiekta Turine.
Todėl R.Kurtinaitis per pastarąją LKL reguliariojo čempionato dvikovą su Kauno „Žalgiriu“ ant atsarginių suolo paliko du lyderius — Chucką Eidsoną ir Marijoną Petravičių.
„Žinojau, kad taip gali nutikti, bet vyrams priekaištų neturiu, — kalbėjo treneris po 76:84 pralaimėtų rungtynių principiniam varžovui. — Mes kovėmės tiek, kiek galėjome. Pralaimėjome, bet nieko nepraradome. Tai nebuvo žūtbūtinis mūšis. Jis — netolimoje ateityje“.
Ambicingus šio sezono pabaigos planus puoselėjantis R.Kurtinaitis neramiai laukia vasaros pradžios, nes kontraktas baigiasi ne vienam komandos lyderiui.
Treneris norėtų išlaikyti visą turimą sudėtį, bet pripažino, jog tai — nerealu. Tikėtina, kad tarpsezonį viliojamais pasiūlymais bus užversti ir Ch.Eidsonas, ir M.Petravičius.
R.Kurtinaitis vylėsi, kad Kauno miesto pavyzdžiu paseks ir į sostinę garsinantį krepšinio klubą atsigręš Vilniaus vadovai: „Laimėjome vietą Eurolygos turnyre, kuris yra geriausia reklama tokią komandą turinčiam miestui. Jei negalime prilygti europiečiams dainomis, gal verčiau dėmesio skirkime nacionaline vertybe vadinamam krepšiniui“.
R.Kurtinaitis pripažino turintis vilčių, kad ir kitą sezoną treniruos tokį pat alkaną pergalių ir draugišką kolektyvą. Tokį, kuriam nereikia ypač didelių pinigų, tačiau siekiantį maksimalių tikslų.
Į sensacingą pergalę komandą atvedęs treneris tikino, kad užsieniečius Turine jau išmokė viena — stuksenti kumščiu į krūtinę.
„Šis gestas reiškia, kad aikštėje ant parketo dėl pergalės turi padėti širdį. Paskutinėmis finalo akimirkomis šį ne kartą žaidėjams rodytą ir Turine vizitine kortele tapusį mūsų gestą rodė net sekretoriato darbuotojai. Tikiuosi, ne paskutinį kartą“, — pergale tebesidžiaugė „Lietuvos ryto“ treneris.
Praradimai tik sutelkė
Sunkiausiomis finalo akimirkomis komandą į pergalę vedęs ir visus 18 taškų po pertraukos surinkęs puolėjas Steponas Babrauskas turi savą pergalės receptą, nors vilniečių niekas nelaikė rimtu varžovu.
„Tuo ši pergalė ir malonesnė, nes įrodėme, kad esame verti pagarbos, — šypsojosi „Lietuvos ryto“ kapitonas. — Finale visa komanda atidavė paskutines jėgas. Mes buvome stipresni ne kontraktais, garsiais vardais, o komandos dvasia“.
Geriausias per karjerą rungtynes vyrų krepšinyje būtent prieš Maskvos srities superklubą sužaidęs vilnietis neslėpė, kad dėl užgriuvusio sunkmečio du lyderius Matthew Nielseną ir Branko Milisavljevičių praradusio sostinės klubo komandos dvasia tik sustiprėjo.
„Tai mus dar labiau sutelkė, nes žinojome, kad atsiremti nebeturime į ką, kad viskas priklauso tik nuo mūsų pačių pastangų“, — kalbėjo „Lietuvos ryto“ puolėjas.
Krepšininkui lemiamo mačo pradžioje sunkiai sekėsi atsikratyti jaudulio — per pirmus du kėlinius netikslūs buvo visi metimai. Trenerio padrąsintas puolėjas po pertraukos demonstravo žudikišką charakterį — atrodė tarsi kamuolį kas trauktų į krepšį.
„Nieko nenutiko, tiesiog pajaučiau metimą, įgijau daugiau pasitikėjimo“, — šypsojosi S.Babrauskas.
Paklaustas, ar neapmaudu, kad geriausio finalo žaidėjo prizą organizatoriai skyrė ne jam, o 20 taškų pelniusiam M.Petravičiui, krepšininkas nedvejojo: „Būčiau pasielgęs taip pat, organizatorių sprendimas logiškas — geriausias reguliariojo sezono žaidėjas buvo Ch.Eidsonas, o Marijonas puikiai sužaidė visas trejas finalinio etapo kovas“.
S.Babrauskas pažymėjo, kad pergalei nereikia iš 12 žvaigždžių suburtos superkomandos, užtenka turėti ir porą: „O mes būtent tokie ir buvome“.
Vilniaus ekipos kapitonui ir jo draugams papildomų paskatų prieš lemiamą dvikovą pridėjo ir arogantiškas varžovų elgesys. „Chimki“ žvaigždynas demonstratyviai nebendravo su „Lietuvos ryto“ krepšininkais.
„Nemačiau, kaip po pralaimėjimo verkė Kelly McCarty, bet jo vienintelio ir gaila. Šis krepšininkas nebuvo toks pasipūtęs kaip kiti varžovų komandos nariai. K.McCarty vienintelis buvo normalus“, — šyptelėjo S.Babrauskas.
Komandos kapitonas pripažino, kad Europos taurės turnyro finalinės kovos visiškai išsunkė jėgas, bet vylėsi, jog kelios dienos Druskininkuose padės atsigauti.
„Tikiu, kad užbaigsime sezoną su dar dviem trofėjais ir galėsime didžiuotis — visur buvome pirmi“, — optimistiškai kalbėjo S.Babrauskas.
Sužavėjo stratego ramybė
„Tai — ne vien vilniečių, bet ir visos Lietuvos krepšinio pergalė, — pasididžiavimo neslėpė LKF vadovas Vladas Garastas. — Mums, lietuviams, pavyko dar kartą įrodyti, ko vertas Lietuvos krepšinis, mūsų krepšinio mokykla“.
Legendinis treneris sostinės ekipos kovas Turine stebėjo su dvigubu jauduliu. Papildomo nerimo V.Garastui pridėjo buvęs auklėtinis — prie „Lietuvos ryto“ komandos vairo sezono viduryje stojęs R.Kurtinaitis.
„Puikiai pažįstu Rimą, jo čempionišką charakterį, maksimalizmą, teko nemažai su juo dirbti. Rimas yra nugalėtojas, gimęs olimpinėms žaidynėms, o ne kaimiečių spartakiadai, todėl linkėjau, kad jam pagaliau pasisektų“, — buvusio auklėtinio sėkme džiaugėsi LKF vadovas.
V.Garasto manymu, būtent „Lietuvos ryto“ treneriui pavyko sutelkti komandą ir pasiekti maksimalų rezultatą. „Jei atvirai, buvo apėmęs keistas jausmas — tikėjau, kad vilniečiai gali įveikti Trevizo „Benetton“ barjerą, bet prisibijojau labai galingą sudėtį subūrusių Rusijos klubų“, — neslėpė LKF prezidentas.
Atidžiai vilniečių žaidimą, trenerio pasirinktą taktiką analizavusiam V.Garastui labiausiai įstrigo žaidėjų ramybė.
„Rimas buvo labai gerai parengęs žaidėjus, jie nesiblaškė, neskubėjo, ramiai, pasitikėdami savimi vijosi tris kėlinius pirmavusius „Chimki“ krepšininkus. Nepastebėjau, kad vilniečiai priekaištautų vienas kitam po klaidos, bandytų spausti teisėjus. Tai buvo gera žadantys ženklai“, — įspūdžiais dalijosi LKF vadovas.
V.Garastas neslėpė, kad daugiausia teigiamų emocijų jam sukėlė pokyčiai sostinės klube — pasikeitimai trenerių štabe, vietoj užsieniečių pasikviesti lietuviai krepšininkai.
„Pamaina nacionalinei rinktinei neužauga Mėnulyje, todėl sveikinau ir sveikinsiu „Lietuvos ryto“ vadovų pasirinktą taktiką verstis savais žaidėjais ir treneriais“, — kalbėjo V.Garastas.
Legendinis treneris neslėpė — jis itin atsargiai žiūrėdavo į Lietuvos komandas treniravusius užsieniečius specialistus, nes šie siekdavo tik pergalių ir nesistengdavo ugdyti perspektyvaus jaunimo.
„Rimas anksčiau drąsiai apšaudė jaunimą, nesiekė triuškinamų pergalių, todėl Turine turėjo ilgą savimi ir treneriu tikinčių žaidėjų suolą. Į vieną kumštį komandą subūręs treneris pinigų diktatūrai sudavė triuškinamą smūgį“, — buvusio auklėtinio darbą gyrė V.Garastas.
LKF vadovo nuomone, Turine fiasko patyrė ne tik Europos taurės turnyro favoritais laikyti Rusijos klubai, bet ir šios šalies krepšinis: „Rusija dar sulauks ir smūgio antruoju lazdos galu — užsieniečių prikimštose komandose neauginama pamainos rinktinei, todėl jų nacionalinės ekipos rezultatai ateityje neišvengiamai smuks“.
Laimėjimas prilygo stebuklui
Lietuvos nacionalinės ekipos vedlys R.Butautas pripažino nesitikėjęs, kad jo bendražygis rinktinėje R.Kurtinaitis iš Turino grįš su pergale.
„Tuo galėjo tikėti tik didžiausi optimistai ir ištikimiausi komandos sirgaliai. Vien tai, kad „Lietuvos rytas“ pateko į finalo aštuonetą, — didžiulis laimėjimas, o pergalę prilyginčiau stebuklui, — atvirai kalbėjo R.Butautas. — Būčiau neobjektyvus, jei kalbėčiau kitaip“.
R.Butautas pažymėjo, kad vilniečiai demonstravo labai brandų žaidimą, iliustruojanti į puikius taktinius sprendimus: „Tai — Rimo ir viso trenerių štabo nuopelnas. Buvo malonu stebėti, kaip reaguojama į menkiausią smulkmeną, aikštėje besikeičiančią situaciją, varžovų taktiką“.
R.Butauto manymu, ši sostinės klubo pergalė dar kartą įrodė, kad sustyguotas ir drausmingas komandinis žaidimas ir visiškas žaidėjų atsidavimas gali sustabdyti ir objektyviai galingesnę, tačiau šaltu šablonišku išskaičiavimu paremtą jėgą.
Treneris pabrėžė, kad po šios „Lietuvos ryto“ pergalės niekam nekils abejonių — Lietuvos krepšinis dėl išskirtinumo ir kokybės antrą vietą Eurolygos turnyre gavo pelnytai.
R.Butautas negailėjo komplimentų ir milijoniniais kontraktais stebinantį žvaigždyną nustelbusiems krepšininkams: „Pagyrimo nusipelnė ir žaidėjai, kurie sunkiu darbu visiems įrodė — vidutiniokais laikomų krepšininkų komandos dvasia yra efektyvesnė nei pavienės pripažintų žvaigždžių pastangos“.
***
Pergalių dar bus. Ir ne viena
Pokalbis su Jonu Vainausku, „Lietuvos ryto“ klubo valdybos pirmininku.
— Koks šios pergalės receptas?
— Žinau, kad mūsų galimybės laimėti Europos taurės turnyrą buvo vertinamos skeptiškai, bet tikėjau komanda. Jos žaidimas nuo sausio gerėjo, mes brendome su kiekviena pergale.
Į Turiną atvažiavome geriausios formos, buvome pasirengę žūtbūtinai kautis. Pergalę iškovojome, nes buvome stipresni ryžtu, komandine dvasia. Svarbiausia, kad treneriui per kelis mėnesius pamažu pavyko perteikti žaidėjams savas taisykles ir gausų taktinių gudrybių arsenalą.
— Prieš sezoną atjaunintos ir iš lietuvių krepšininkų sudarytos komandos galimybės buvo vertinamos labai skeptiškai, dar daugiau skeptikų prabilo, kai buvo pakviestas naujas treneris.
— Komandą lietuvinti buvo neišvengiama, nes negalime varžytis rinkoje su dešimtis kartų finansiniais ištekliais mus pranokstančiais Europos klubais. Todėl įkūrėme savo mokyklą, auginamės būsimas žvaigždes, turime jau iš trijų komandų sudarytą piramidę.
Anksčiau neturėjome lietuvio trenerio, todėl daugiau buvo ir iš užsienio pasikviestų krepšininkų. Legionierių keitimas lietuviais buvo sąmoningas žingsnis, jam pritarė ir sveikino Lietuvos krepšinio federacijos vadovai. Manau, kad užsieniečių vis mažės.
Buvo skeptiškai vertinančių ir trenerį R.Kurtinaitį, nors seniai neabejoju, kad jis vertesnis būti čia nei klubuose, kuriuose anksčiau dirbo.
Trenerio galimybės ir ambicijos, sąmojingumas, tvirtumas man nekėlė abejonių. Jau praėjusį sezoną buvau nuvažiavęs į Lenkiją, bet tik nepalankios aplinkybės sukliudė jį pasikviesti nuo sezono pradžios.
— Nuo šiol „Lietuvos ryto“ komanda bus buriama pagal visą Europą stebinantį Belgrado „Partizan“ modelį — savas treneris, vietiniai žaidėjai?
— Mūsų klubo negalima lyginti su „Partizan“, nors darbo principas panašus. Nesididžiuodamas galiu pasakyti, kad mūsų ir Belgrado klubai laikomi efektyviausiai dirbančiais Europoje.
„Partizan“ turi šlovingą istoriją, bet visiškai subyrėjusiam klubui sulipdyti ir pasiekti dabartinių aukštumų prireikė 7 metų. Negalime pasigirti tokia ilga istorija, bet suteikiame geresnes sąlygas, esame šeimyninis klubas.
— Laiminti komanda rizikuoja prarasti lyderius — dažniausiai jie sulaukia kelis kartus pelningesnių pasiūlymų ir išvažiuoja. Ar tikite, kad pavyks kitam sezonui ir grįžimui į Eurolygą išlaikyti dabartinės ekipos branduolį?
— Tai mums bus iššūkis. Pagal galimybes pateiksime geriausius įmanomus siūlymus tiek Ch.Eidsonui, tiek M.Petravičiui, tiek M.Lukauskiui. Jau vedame derybas su mus dominančiu pajėgiu įžaidėju.
Jei nepavyks išlaikyti dabartinių, priimsime ir dar didesnį iššūkį. Turime ne vieną gerą krepšininką komandoje, komandą formuojame taip, kad visi būtų pasirengę žengti žingsnį pirmyn.
Manau, naująją komandą galima lipdyti ir aplink Artūrą Jomantą, Steponą Babrauską, Donatą Zavacką. Juos vejasi nauja augančių talentų karta. Vadovaujant R.Kurtinaičiui šis procesas tik spartės.
Tikrai nesiruošiame varžytis pinigais su Europos grandais. Jei pavyks sulaikyti lyderius bent vienam sezonui, tai bus didelė sėkmė. Jei ne, ieškosime ir auginsime naujus talentus. Prie to esame pripratę.
— Šį sezoną komandą jau laimėjo tris titulus — SEB BBL Prezidentų taurę, LKF taurę ir Europos taurės turnyrą. Ar pakaks pagrindinį tikslą — kelialapį į Eurolygą laimėjusiai ekipai — jėgų ir ambicijų kautis dėl LKL ir SEB BBL čempionų titulo?
— Po Turine pasiektos pergalės esame patekę į gilią fizinę, emocinę ir psichologinę duobę. Tačiau manau, kad namo grįžusi ir sveikinimų maratoną atlaikiusi komanda atsigaus Druskininkuose ir susigrąžins prarastas jėgas. Laiko tam turime.
Visada keliame vienintelį tikslą — laimėti. Galime šį sezoną pasiekti ir maksimumą — iškovoti penkis įmanomus titulus. Nors jau padarėme daugiau nei planavome, tikslai dėl to nesikeis — prieš akis dar du iššūkiai.
— Gal Vilniaus valdžia paseks Kauno pavyzdžiu ir atsigręš į krepšinį?
— Kauno pavyzdys yra puikus argumentas kalbantis su naująja Vilniaus valdžia. Sostinės vairą neseniai perėmęs Vilius Navickas yra gerokai platesnių pažiūrų nei jo pirmtakai. Tikiuosi, kad mums pavyks rasti bendrą kalbą.
Jei miestas prisidėtų prie klubo rėmėjų, galimybės tęsti kilimą aukštyn išaugtų. Mes nuo pat klubo įkūrimo turime ištikimų rėmėjų branduolį, su jais, manau, išlaikysime pajėgią komandą. Jei prisijungtų miestas, iškeltus tikslus įgyvendintume greičiau, jei ne — lauks sunkesnis kelias.
Bet kokiu atveju galiu pažadėti, kad pergalių bus. Ir ne viena.
Iš Turino su pergale grįžtančią namo komandą naktį pasitikusi vilniečių minia parodė, koks brangus jiems krepšinis.
Tiesą sakant, pastarąsias savaites buvome vieninteliai tikri Vilniaus, Europos kultūros sostinės, ambasadoriai, kurie sunkmečio užspaustiems žmonėms suteikė tiek džiaugsmo ir teigiamų emocijų.
***
PENKIOLIKA „LIETUVOS RYTO“ ŽINGSNIŲ 2008/2009 M. EUROPOS TAURĖS TURNYRE
Reguliarusis sezonas
1. „Lietuvos rytas“ — Vilerbano ASVEL 95:74
2. Las Palmaso „Kalise“ — „Lietuvos rytas“ 94:83
3. Mariupolio „Azovmaš“ — „Lietuvos rytas“ 76:66
4. „Lietuvos rytas“ — „Azovmaš“ 83:64
5. ASVEL — „Lietuvos rytas“ 93:90
6. „Lietuvos rytas“ — „Kalise“ 74:64
„Top 16“
7. Šarlerua „Spirou Basket“ — „Lietuvos rytas“ 78:74
8. „Lietuvos rytas“ — Bilbao „Iurbentia“ 73:71
9. „Lietuvos rytas“ — Kvakenbriuko „Artland Dragons“ 105:64
10. „Artland Dragons“ — „Lietuvos rytas“ 70:79
11. „Lietuvos rytas“ — „Spirou Basket“ 77:56
12. „Iurbentia“ — „Lietuvos rytas“ 67:59
Ketvirtfinalis
13. Trevizo „Benetton“ — „Lietuvos rytas“ 79:85
Pusfinalis
14. Vršaco „Hemofarm“ — „Lietuvos rytas“ 68:73
Finalas
15. „Lietuvos rytas“ — Maskvos srities „Chimki“ 80:74.