TVF paskola — akmuo po kaklu ar gelbėjimosi ratas?

Konservatoriai jau garsiai prakalbo apie savo premjero Andriaus Kubiliaus gąsdinimus: jei Seimas nesutiks su valstybės biudžeto pataisomis — išlaidas mažinti 3,3 milijardo litų, pinigų prašyti teks TVF, o šis lieps dar drastiškiau mažinti ne tik atlyginimus, bet ir socialines garantijas. Negana to — jei partijos kolegos nesutiks su tokiais siūlymais, jis su finansų ministru atsistatydins, o TVF atves kitą premjerą. Apsisukęs premjeras netrukus kartoja priešingai: Vyriausybė nesibaimina skolintis iš TVF ir jeigu nebus kitos išeities, kaip subalansuoti šalies finansus, tai bus daroma. TVF — baubas ar draugas? Ar skolintis iš šios tarptautinės organizacijos Lietuvai būtų parankiau negu iš bankų ar savo gyventojų?

Dar vakar kategoriškai neigę būtinybę Lietuvai skolintis iš TVF, šiandien premjeras su finansų ministru Algirdu Šemeta dangstosi diplomatinėmis užuominomis — skolintis greičiausiai teks.

Tam faktiškai jau paruošta dirva. Seimas netrukus turėtų svarstyti Biudžeto įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą, kuriame numatoma net 3,3 milijardo litų apkarpyti valstybės išlaidas. Premjeras A.Kubilius įspėjo, kad birželį politikams dar kartą teks sėsti prie panašaus įstatymo projekto — biudžetas ir vėl greičiausiai bus karpomas, iki 5 milijardų litų.

Birželis pasirinktas apdairiai — jau bus pasibaigę prezidento rinkimai, pakankamai laiko deryboms su TVF. Ir naujajame įstatymo projekte greičiausiai jau atsispindės TVF reikalavimai. Šios dienos premjero kalbėsenos tonu — drastiški.

Kad Lietuva pirmąjį vasaros mėnesį bus priversta kreiptis į TVF, praėjusią savaitę rašė ir „The Economist“ komentatorius Edwardas Lucasas, nors jis neprognozuoja katastrofos. Pasak ekonomisto, kol Baltijos šalyse „skandinavų bankai saugos savo investicijas, viskas turėtų būti gerai“.

Didžioji dalis Lietuvos ekonomistų taip pat laikosi nuomonės, kad būsime priversti kreiptis finansinės pagalbos. Tačiau kiek tai bus naudinga šaliai — nesutariama. „Išskyrus mažas palūkanas, daugiau privalumų šis skolinimosi būdas tikrai neturi“, — teigia finansų maklerio įmonė „Finhill“.

Vyriausybė ketina ne tik 3,3 milijardo litų sumažinti išlaidas, bet ir prašo nustatyti naują skolinimosi limitą. Vietoj leistų pasiskolinti 1,66 milijardo litų (didžioji dalis jau pasiskolinta iš bankų) leisti skolintis net iki 5,85 milijardo litų.

Žinant, kad A.Kubilius siūlo biudžetą kirpti visais 5 milijardais litų, ar tai reiškia, jog biudžeto skylė — gal ir 11 milijardų litų?

O gal premjeras skolintais 6 milijardais litų ketina kompensuoti tai, ką šiandien ruošiasi nukirpti?

„Visa problemos esmė — kaip bus panaudoti skolinti arba nukirpti pinigai. Jei jie teks naujiems projektams ir investicijoms — ūkis nežlugs, o jei pinigai bus skirti pravalgyti, šalis guls į dar gilesnį dugną“, — „Ekstrai“ teigė Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūta Vainienė.

Ekonomistės teigimu, situacija — reikės ar ne skolintis iš TVF, priklauso nuo Vyriausybės. Jei biudžeto išlaidos bus sumažintos pakankamai, pagalbos nereikės: „Tai pačios Vyriausybės pasirinkimas, situaciją diktuoja ne išorės, o vidaus veiksniai“.

R.Vainienė įsitikinusi, kad biudžeto kirpimas tik 3 milijardais litų problemos neišspręs. Maža paguoda ir iš A.Kubiliaus pažadų biudžetą mažinti dar 2 milijardais litų. „Kuo ilgiau politikai neapsispręs biudžetą mažinti, tuo daugiau teks jį mažinti“, — sakė R.Vainienė ir spėjo, kad jau šiandienos biudžeto mažinimo kartelė artėja ties 6 milijardų litų riba.

Kita vertus, R.Vainienė pažymėjo, kad biudžeto išlaidos išlaidoms nelygios: „Dabar nukirpo milijonus kelių fondui, tačiau faktiškai pinigus paskyrė valstybės biudžetui pravalgyti. Kitaip sakant, kelininkus nužudė, o už jų pinigus valgys gedulingus pietus“.

Pasak R.Vainienės, neatmestina, kad, valdžiai ir toliau taupant ekspromtu, neturint nuoseklaus veiksmų plano, Lietuvai gali tekti kreiptis pagalbos į TVF.

„Aš nei už, nei prieš, — apie galimą milijardinę injekciją svarstė R.Vainienė. — Nors kol valdžia dar gali skolintis iš kitų šaltinių, fondo reikėtų vengti“.

Ekonomistės manymu, TVF pagalba turi ir privalumų, ir trūkumų.

„Fondas pirmiausia pareikalaus dar radikalesnio biudžeto karpymo. Vadinasi, bus kalbama ne tik apie atlyginimų valdininkams mažinimą, bet bus mažinama ir valdininkų armija. Aš už tokius pokyčius, nors jie, kaip rodo kaimynų latvių pavyzdys, ir labai drastiški.

Tačiau žinome, kad TVF paprastai reikalauja kelti mokesčius, suteikdamas finansinę paramą derasi dėl valiutos devalvavimo. Manyčiau, tokios sąlygos Lietuvai būtų nepriimtinos ir ekonomiškai nenaudingos“, — sakė R.Vainienė. Šiandien dar anksti kalbėti — kreipsis Lietuva pagalbos į TVF ar ne, mano R.Vainienė ir pataria neburti iš kavos tirščių.

„Valdžia bijo. Kaip paaiškėjo po latvių premjero vizito, Latvijoje karpoma kur kas aukščiau ir radikaliau“, — R.Vainienė teigė, kad valdžios baimė susimažinti atlyginimus ir valdininkų armiją šiandien yra barjeras, neleidžiantis garsiai kalbėti apie skolinimąsi iš TVF. Tačiau prievartiniai „apsikarpymai“ iš tikrųjų būtų didelis privalumas.

„Derybos su TVF turi būti ne ekonominės, o politinės“, — teigė R.Vainienė pabrėždama, jog derybų tikslas neturėtų būti noras gauti pinigų valdžiai išlaidauti.

Kad šiandien Vyriausybė linkusi labiau gąsdinti TVF pinigais, nepatenkintas ir Socialdemokratų partijos frakcijos Seime seniūnas, buvęs finansų ministras Zigmantas Balčytis.

„Vyriausybė turi išaiškinti, kokius reikalavimus TVF iškeltų Lietuvai, jei ji nutartų TVF prašyti finansinės pagalbos. Dabar tik kalbama, kad tokios sąlygos esančios drastiškos.

Bet kokios jos? Tegu pasako Seimui.

Jeigu iš tiesų — drastiškos, tada pasakome, kad paramos nereikia. Dabar neturime oficialių duomenų dėl fondo reikalavimų, sužinokime juos ir spręskime, ar jie mums priimtini, ar ne“, — Z.Balčytis iš premjero A.Kubiliaus reikalauja apsispręsti: ar ir toliau gąsdinti politikus ir tautą, ar pateikti konkrečią informaciją.

Seimūno teigimu, jei TVF reikalautų išlaikyti 3 procentų fiskalinį deficitą, mažinti socialines išlaidas ar pensijas, Lietuvos tokios sąlygos netenkintų.

Kad ir kaip ilgai Vyriausybė neigtų būtinybę skolintis iš TVF, faktai teigia, kad tai daryti jau pasirengta.

Praėjusią savaitę Vyriausybė pritarė siūlymui padidinti Lietuvos kvotą TVF. Tai reiškia, kad, atsiradus skolinimosi iš fondo būtinumui, Lietuva turėtų geresnes skolinimosi galimybes. Mat suteikiamos paskolos dydis priklauso nuo valstybės turimos kvotos.

Vyriausybė siūlo Lietuvos kvotą TVF padidinti 39,7 milijono specialiųjų skolinimosi teisių (SST) — apie 115 mln. litų. Jei Seimas šiam siūlymui pritars, Lietuva TVF turės 183,9 mln. SST (apie 717 mln. Lt.).

Tokia SST kvota leistų Vyriausybei iš TVF pasiskolinti apie 2,1 milijardo litų. Jei ekonominė situacija būtų prastesnė negu dabar prognozuojama, skolintis iš TVF bus galima ir daugiau.

„Nematau jokio reikalo bijoti skolintis iš TVF. Iš to būtų daugiau naudos nei žalos. Čia labiau mūsų nuostata, kad išaugome ir galime tvarkytis savarankiškai, mums nereikia TVF pagalbos. Tačiau tarptautinės organizacijos lėšos yra tinkamas pinigų šaltinis ir visiems suprantamas“, — įsitikinęs Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas. Jis mano, kad diskutuoti dėl šio fondo paramos efektyvumo daug nereikėtų.

Beje, Lietuvai jau teko skolintis iš šio 1947 metais įkurto ir šiandien 185 pasaulio valstybes vienijančio fondo. 1994—1997 metais mums buvo suteikta 134,55 milijono SST dydžio (apie 520 mln. Lt) paskola. Lietuvos bankas ją grąžino anksčiau negu reikalauta — 2003 metais.

Pasaulio Didžiojo dvidešimtuko lyderiai, neseniai aptarę, kaip pagyvinti pasaulinę ekonomiką, nusprendė, kad TVF atsargas reikia padidinti bent tris kartus — iki 750 milijardų dolerių. Taip pat nutarta, jog TVF, teikdamas pagalbą, taikytų „lanksčią paskolų tiekimo liniją“.

Nuo praėjusių metų TVF patvirtino paskolų skyrimą Airijai, Vengrijai, Latvijai, Ukrainai, Serbijai, Baltarusijai ir Rumunijai. Teigiama, kad su fondu šiandien dėl kreditų derasi dešimtys pasaulio valstybių. Net būgštaujama, jog net trigubai padidintų valiutos atsargų visiems norintiems gali nepakakti.

TVF Latvijai suteikė 7,5 milijardo eurų (apie 26 milijardus litų) paramą, tačiau kovą mūsų kaimynai negavo maždaug 200 mln. eurų. Mat šalies vyriausybė nesugebėjo sumažinti biudžeto deficito, kaip reikalavo sutartis.

Vienas pagrindinių TVF reikalavimų Latvijos vyriausybei suteikiant kreditą — biudžeto deficitą sumažinti iki 5 procentų, o po trejų metų jis neturėtų viršyti 3 procentų. Norėdami tai padaryti, latviai turėjo iš pradžių sumažinti atlyginimus 15 proc., vėliau — dar 20 proc., mažinti išlaidas viešajame sektoriuje, mažinti ministerijas. Vyriausybė privalo įšaldyti pensijas ir priversti privatų sektorių sumažinti savo darbuotojams atlyginimus.

„Latvija nepadarė namų darbų“, — trumpai pakomentavo priežastį, kodėl jos šalis nebegauna TVF kredito, Latvijos ekonominio prognozavimo valdybos narė, akademikė Raita Karnytė.

Jos teigimu, toliau veržtis diržų — mažinti ministerijų ir darbo užmokesčio nėra kaip, nes jau ir taip šalis artėja prie 2004 metų lygio, „žmonės sėdi ant lagaminų“, socialinė situacija artėja prie sprogimo.

Pagal susitarimą Latvija netrukus turėtų gauti dar 1 milijardą eurų paramos, tačiau jos greičiausiai negaus, nes biudžeto deficitas prognozuojamas didesnis negu 5 procentai.

Tiesa, TVF siūlo išeitį — devalvuoti latą. Tačiau su tokia fondo pozicija nesutinka ne tik pati Latvijos vyriausybė, tam prieštarauja ir Europos Komisija bei šalyje veikiantys Skandinavijos šalių bankai. Kita vertus, ekonomikos ekspertai sutinka, kad valiutos devalvavimas būtų tik laikina ekonomikos nuosmukio stabdymo priemonė, netrukus atsisuksianti kitu lazdos kampu.

„Neimkite paskolos iš TVF. Fondas sunaikina pramonę, žemės ūkį, šalis atsiduria prie bankroto slenksčio, silpnėja ekonomika ir smunka socialinis gyvenimas“, — neseniai Lietuvą pasiekė Latvijos ekonomisto Dmitrijaus Smirnovo perspėjimas.

Tačiau jaunas ekonomistas nenurodė nė vienos priežasties, kodėl būtent taip gali atsitikti, ir nepateikė nė vieno gyvenimiško pavyzdžio iš savo šalies, jau gavusios dalį paramos iš TVF.

Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis padėtį šalyje taip pat dramatizuoja, tačiau įsitikinęs, kad be TVF paramos neišsivers: „Jei nebegausime paskolos iš užsienio, birželį bankrutuosime“.

Latvijos bankrotas, V.Dombrovskio teigimu, paveiktų ne tik Lietuvą bei Estiją, bet ir Švediją. Mat trys Baltijos valstybės Švedijos bankams turi apie 75 milijardus dolerių įsipareigojimų.

„Tebėra didelė tikimybė, kad mūsų Vyriausybei reikės kreiptis pagalbos į TVF.

Todėl kyla natūralus klausimas: ar ne geriau šiandien koordinuoti su fondu savo veiksmus ir siekti, kad priimami sprendimai būtų optimalūs ir vėliau nereikėtų prie jų dar kartą grįžti.

Tiesa, tai, kas šiandien daroma, yra pozityviai vertinama ir TVF. Tačiau jei lauktume ne tik fondo įvertinimo, o žingsnius derintume su juo, turėtume finansinę paramą ir galėtume jaustis tvirtesni ir saugesni.

Galbūt tai padėtų išvengti ir desperatiškų žingsnių, tokių, pavyzdžiui, kaip noras įvesti progresinius mokesčius.

Kai kas gali papriekaištauti man — girdi, banko atstovas siūlo kreiptis į TVF, nes bankai nebepajėgūs kredituoti Vyriausybės. Bet juk žmonės stengiasi įžvelgti bankų interesus ir tada, kai kas nors pasako nesikreipti į TVF, kaltinami bankai. Nenoriu pripažinti nė vienos šių sąmokslo teorijų — kalbu ir siūlau taip, kaip, manau, šiandien būtų naudingiausia Lietuvai. Bent taip įsivaizduoju.

Nesu linkęs tikėti kalbomis, kad teks susitaikyti su drastiškais reikalavimais, smarkiai mažinti valdininkų būrį, atsisakyti kai kurių arba mažinti visas socialines išmokas bei garantijas. Nemanau, kad jos Lietuvos atveju turėtų rimtą ekonominį pagrindą. Juk niekas su TVF dar nesiderėjo. Todėl nedrįsčiau teigti, kad fondo reikalavimai būtų kur kas griežtesni negu sprendimai, kuriuos šiandien siūlo Vyriausybė.

Antį apie žiaurų TVF paleido tie patys politikai: vienąkart teigiama, kad fondas siūlo labai skausmingus žingsnius, kitąkart patvirtinama, jog su fondu dėl paramos nesiderama.

Man regis, šios kalbos tėra spekuliacinės, norint pabrėžti, kaip vienas ar kitas politikas įsivaizduoja paramos reikalavimus. Todėl daug kas mistifikuojama.

Iš tikrųjų tik per derybas galėtų išryškėti tikrieji reikalavimai.

Kita vertus, spėju, nes neturiu kuo pagrįsti, kad TVF gana rezervuotai žiūrėtų į jau dabar vykdomus keistus Vyriausybės pasiūlymus. Tai pirmiausia pasakytina apie privačių pensijų fondų naikinimą, kai dalis lėšų grąžinama į „Sodrą“. Fondui susižavėjimo nesukeltų ir progresinių mokesčių idėja.

Spėju, kad tai vienos priežasčių, kodėl dalis politikų ir nenori TVF pagalbos, mat šios, jų nuomone, vertingos idėjos gali nesulaukti palaikymo.

Nerimo kelia Vyriausybės noras padidinti skolinimosi limitą beveik iki 6 milijardų litų. Šiandien egzistuoja netikrumas, ar ir toliau nesireikš tendencijos, kai planuojama viena, o į biudžetą surenkama kita, taigi galbūt norima užsitikrinti skolinimosi rezervą. Kitaip sakant, kad reikalui esant nereikėtų taip dažnai lakstyti į Seimą. Tačiau šis noras yra ir kiek pavojingas — tai svari suma, net 5 procentai mūsų bendrojo vidaus produkto.

Gąsdinimai, kad iš TVF paėmus paskolą žlugs Lietuvos pramonė, žemės ūkis, šalis taps nemoki ir bankrutuos, susilpnės ekonomika ir apmirs socialinis gyvenimas, neverti sudilusio skatiko. Panašių gąsdintojų drįsčiau paklausti — kodėl Lietuva nebankrutavo iki 2000 metų? Juk paskolą, kad ir nedidelę (bet pakankamą pagal to meto biudžeto galimybes), buvome paėmę. Ir grąžinome kur kas anksčiau nei buvo sutarta.

Ar dabar išsigimė TVF, kad pradėjo žlugdyti šalis? Kažkas negerai galvoje tiems, kurie taip kalba?

Kartais nesuprantu: ar panašiai kalbantys ir rašantys suvokia, kad pagrindinis bėdų šaltinis — TVF? TVF — padarinys, o priežastis kreiptis pagalbos — pasaulinė krizė, kuri Baltijos valstybėse įgijo ypač aštrias formas. Nuskurdimą lemia ne kokios nors institucijos parama ar atsisakymas ją suteikti, o objektyvios ekonominės priežastys. Nepainiokime priežasčių su padariniais.

Politikams baksnojant pirštu į Latviją visiškai negalvojama, kokios priežastys lemia kaimynės problemas. TVF yra padarinys procesų, kurie Latvijoje prasidėjo anksčiau negu Lietuvoje ir buvo daug aštresni. Latvija buvo tiesiog priversta kreiptis pagalbos, nes jeigu ji to nebūtų padariusi, šiandien kalbėtume apie šios valstybės finansinį bankrotą.

Latvijos ekonomikos nuosmukio pradžia buvo daug sunkesnė negu Lietuvoje. Tai sąlygojo šios šalies ūkio struktūra, silpnai išplėtota pramonė, kitos gamybos šakos. Tai buvo ir lieka pagrindinė priežastis, kodėl Latvijoje situacija tokia komplikuota.

Mums džiaugtis dėl to nereikėtų, nes procesai komplikuojasi ir Lietuvoje. Ateityje ir mums gali tekti pasukti tuo pačiu keliu kaip Latvijai. Tad kankorėžių mėtymas į Latvijos pusę mažų mažiausiai nesolidu ir reikėtų būgštauti, kad jie po kiek laiko neimtų skrieti atgal.

Patinka mums ar ne, ekonominė padėtis visose trijose Baltijos valstybėse panašėja, todėl priežastį kreiptis pagalbos į TVF turi ne tik Lietuva, tokios galimybės negali atmesti ir Estija.“