Gyvas teatras: nepamatuota daugybė tipų ir tipažų – besiginčijančių, besigrumiančių, besišaipančių, besiriejančių.
Vieni ryškiausių personažų – aršiosios pensininkės, kurioms troleibusas ar autobusas reikalingas verkiant, kaip nuo masinių žudynių ir kankynių „kaifuojančiam“ kariui mūšio laukas. Bene komunikabiliausi – padauginę stipriųjų, nors nebūtinai tauriųjų, gėrimų, bet visai neagresyviai nusiteikę, o atvirkščiai – linkę su jaunomis, gražiomis damomis paplepėti apie gyvenimą nukaršę diedai.
Į triukšmingiausių keleivių nominaciją pretenduotų iš kaimų į didmiestį sulėkę pirmakursiai studentai, kurie savo vakarykščių išgertuvių iki apsivėmimo nuotykius per visą troleibusą aptarinėja žveigdami taip, kaip tėvulių tvarte pasilikę paršai.
Nuo jų, t.y. gyvulių, neatsilieka ir rusiškais keiksmažodžiais atmieštomis nešvankybėmis žongliruojančios nepilnametės panos, kurios nori, kad visas troleibusas išgirstų jų šviežiausius intymius įspūdžius su smulkmenomis. Pavyzdžiui, apie tai, kas XVII amžiaus kinų erotinėje literatūroje subtiliai būtų pavadinta „nefrito stiebu, kietu it plienas, pravėrusiu auksinę merginos uolą“, „išsiliejusia drakono sėkla“, „įėjimu pro užpakalinius vartus“. Valstietiška lietuvių kalba tai iš esmės reikštų noragus ir jais ariamas vagas.
Tai tiek apie lingvistines mandrybes. Grįžkime prie ūsuotųjų keturračių.
Sostinė, Žaliojo tilto stotelė. Važiuosiu į „Coca-Cola Plaza“ kino teatrą. Ganau akis šen bei ten. Žvilgsnis atsitiktinai užkliūva už viršuje kabančio modernaus ekrano, kuriame, kaip išsivysčiusių pasaulio šalių metro, autobusų bei traukinių stotyse įprasta, turėtų būti rodomas laikas sekundžių tikslumu, kada ir kokio maršruto transportas atvyksta. Pas mus, matyti, ekranai – dar viena smulki, apdairiai prasukta afera: mėnesių mėnesius ten dažniausiai mirga pranešimai apie gedimą ar taisymo darbus.
Todėl imu nagrinėti atspausdintą tvarkaraščio variantą. Vis užmetu akį į laikrodį. Gaila tų, kurie šiandien negali sau leisti pavėluoti į susirinkimą, egzaminą ar svarbų pokalbį. Panašu, kad kai kurie rečiau kursuojantys autobusai ir troleibusai vėluoja po keliolika minučių, o gal pusvalandį. Čia – ne Šveicarija, ne Švedija ir ne Honkongas. Nebūkite naivūs, turite suvokti, kad visi tie eismo tvarkaraščiai pas mus tik šiaip – migla akims.
Pagaliau kažkoks troleibusas atšliaužia. Tryliktukas. Tinka. Įlipu ir pradedu suprasti, kad apsirikau – jis ne šliaužia, o trūkinėdamas rūksta lyg hipodrome per žirgų lenktynes. Šokčiojantys ir vieni kitus kliudantys inteligentai mandagiai atsiprašinėja, kiti krizena, o į šalis mėtomos senos davatkos jau grasina susidorosiančios su ant jų galvų griūnančiais jaunuoliais.
Instinktyviai norisi smukti laukan. Ne, ne dėl keistų troleibuso manevrų, o dėl pašvinkusios žuvies ir šlapimo mišinio dvoko. Bet negražu vėluoti į kino seansą, dėl to teks su nosies neglostančiu kvapu apsiprasti. Padorūs piliečiai užsidengia pusę veido, kai kurie žiaukčioja. Nieko – iškentės. Juk mes, lietuviai, dar nuo sovietmečio įpratę prie įvairiausių rūšių smardalynės viešajame transporte. Na, o kas sakė, kad mūsų tauta netolerantiška? Kai troleibuse guli nuo galvos iki kojų apsitriedęs ir utėlėtas svaigalų gerbėjas, mes jį kantriai toleruojame.
Taip visiems keleiviams betoleruojant ne itin stilingą kvapą skleidžiantį ir ne visiškai estetiškai atrodantį sunkiai nusakomo amžiaus dvikojį padarą, mus vežęs ūsuotasis nusvirduliavo iki M.K.Čiurlionio stotelės. O čia – staigmena!
Į troleibusą vogčiomis įsmunka JIE, pagrindiniai, patys dramatiškiausi viešojo transporto herojai. Nervingi, rūstūs, negailestingi „vabalai“, tiksliau – dvi „vabalienės“, nelyginant slaptosios agentės, išnirusios kone iš po žemių. Nors ir nematyti raudono „zuikių“ medžiotojų mikroautobusiuko, nors smogikės ir nevilki darbinių uniformų, bet iš tolo atpažįstamos – iš kreivos eisenos, sužvėrėjusių judesių ir išbadėjusių akių.
„Byyyylietus prašom“, „Rodzykit tsalonūs“, – pasigirsta kažkas panašaus į valstybinę lietuvių kalbą. Iš čia, lyg iš kalėjimo, jau niekas nebegali išeiti, kad ir kaip skubėtų: norintiems išlipti asmenims kelias užtvertas. Ir vis tiek į filmą pavėluosiu, bet dabar ne tai problema. Akimirksniu troleibuse įsiviešpatauja tyla ir įtampa. Besigirdi tik knarkimas smirdaliaus, kurį kontrolierės atsargiai apeina. Juk iš tokio vis tiek nieko nepeš, o dar ir parazitų gali pasigauti.
Užtat idealu būtų, jei joms glėbin netyčia pakliūtų į oro uostą skubantys užsieniečiai, kurių vaizduotė tiesiog nepritraukia, kad talonus reikia įspausti kažkokiuose paklerusiuose geležiniuose „liežuviuose“. Nemokantys lietuvių, rusų ar lenkų kalbos svetimšaliai – geras grobis jau vien tuo, kad, neįpratę prie batalijų su akiplėšomis „vabalais“ ir apskritai iki tol tokių plėšrūnų gyvenime neregėję, paprastai baudą moka jiems tiesiai į rankas, nes neturi ūpo nei laiko ginčytis, kad tik nepavėluotų į savo skrydį.
Dar „vabalams“ didelis malonumas, jei į jų nasrus ir nagus patenka tvarkingas, blusų, utėlių nei glindų neturintis ir neįžūlus jaunimas. Aukų daugiausia ir ieškoma būtent tarp nesmirdančio, išauklėto ir išsilavinusio, taip sakant, nepavojingo ir dažnai ne visiškai nuskurusio, visuomenės sluoksnio atstovų.
Antai į tryliktuką įsirioglinusių „vabalienių“ dėmesį patraukia su jomis įlipusi ir dar nespėjusi talonėlio pasižymėti juodaplaukė. „Baudą mokėkit!“ – sukvykia inspektorė Nr. 105. „Juk ką tik įlipau“, – teisinasi mergina. „Laikyk ją!“ – kolegės pagalbos ima šauktis „vabalienė“. Jos pagalbininkė kaip karvė bėga per visą troleibusą išgąsdintos keleivės link. „Nemokėsiu, nes jūs man neleidžiate talonėlio pažymėti“, – priekaištauja paklaikusi jauna moteris, o inteligentai jai pritaria. Bet kontrolierės pernelyg užsispyrusios. Dešimt litų be didelio vargo išplėšia.
Tada priartėja prie kitos merginos, jau šviesiaplaukės. Iš pažiūros – studentė. Ir važiuoja su lengvatiniu talonėliu. Pirmiausia jį „vabalienės“ skrupulingai apžiūri, čiupinėja, apuosto, kad įsitikintų, ar tikrai pramuštas, ar ne anktrąkart panaudotas. Tada pareikalauja studento pažymėjimo. Keleivė jį paduoda. Vilties merginą pričiupti dar yra. Patikrina, ar dokumentas nepadirbtas. Jis – tikras. Nepasisekė. Bet reidas dar nesibaigė.
Bobos patraukia į su kuprine ant pečių sėdinčio vaikėzo pusę. Šis ištraukia nuolatinį bilietą. „Moksleivio pažymėjimą parodyk!“ – įsakmiai sušunka kontrolierė Nr. 222. Lyg usūrinis šuva, užuodęs mėsą, atbėga Nr. 105. Paauglys išsitraukia pažymėjimą, pakiša „mėšvabalėms“ po nosimi. Šios, išsprogdinusios akis, ima baubti: „Nešvarus. Netsyyykras! Mokėk baudą!“ Išsigandęs moksleivis virpančiu balsu ginasi: „Tikras. Tik aš jį kola buvau apipylęs“.
Toliau – tradicinė procedūra. Abi smogikės jaunuolį apsupa. Viena boba jį sugriebia, kad nepabėgtų, krūtimis įsiremia tiesiai į nosį, kita iš rankų atima moksleivio pažymėjimą ir pradeda reikalauti „bent 10 litų“, tada pažymėjimą esą atiduos. Inteligentai susijaudinusį vaikį gina: „Gėdos jūs turėkit. Nejaugi nesimato, kad moksleivis? Apskųsim jus policijai“.
Šį sykį akcija „mėšvabalėms“ neišdega, bet dar ne pabaiga.
Kol inspektorė Nr. 105 puldinėja senyvo amžiaus vyrą, jos kolegė Nr. 222 apstoja jaunuolių trijulę. Visi – „zuikiai“. Puikumėlis. „Pacaniūūūkai, susimokėkit po 10 lytsukų, ir merginą dykai paleisim“, – kairę akį merkdama ir pirštais spragsėdama atakuoja akiniuota kontrolierė Nr. 222. Du vaikinai ir panelė išsireikalauja oficialių baudos lapelių. Bobos lieka siaubingai nepatenkintos, dėl to visiems trims paskiria po maksimalią – 20 litų baudą. Ją suraito ant lyg iš lauko tualeto ištrauktuose popiergaliuose ir padeda vos įžiūrimus parašus.
Sakysite, kur čia biznis? Pati bauda, jei mokama „mėšvabaliams“ ne į kišenę, – jiems joks biznis. Bet tie niekingi 10, 15 ar 20 litų, kuriuos tiesiog pamiršote per 40 dienų sumokėti bet kuriame spaudos kioske, pas aferistus antstolius gali išaugti ir iki tūkstančio. Štai čia – jau tikras biznis!
Įdomiausia, kad, nepaisant to, jog baudos masiškai teisėtai ar neteisėtai, bet vis dėlto dažniausiai sėkmingai iš keleivių „išmušamos“, pasivažinėjimas nenuspėjamu viešuoju transportu brangsta, o paslaugų kokybė proporcingai negerėja, švelniai tariant.
Talonėlis, nuolatinis bilietas, kaip ir bet koks kitas – lėktuvo ar traukinio bilietas yra minikontraktas tarp pirkėjo ir paslaugų teikėjo. Pastarasis pinigus sumokėjusiam klientui turi užtikrinti saugų, punktualų ir tvarkingą pervežimą iš taško A į tašką B. Vežėjui laiku neatvykus, atsiradus techniniams gedimams, kilus pavojui keleivių saugumui tiesiogiai dėl aptarnaujančio personalo kaltės, esant antisanitarinėms sąlygoms, paslaugų vartotojams turi būti padengtos ne tik kelionės, bet ir patirtų nuostolių išlaidos.
Vadovaujantis šia blaivia logika, kyla klausimas, už ką miesto viešojo transporto keleiviai moka pinigus, jeigu tas įsigytas popieriaus gabalėlis, kurį, beje, nesunku padirbti, – tai padaryti mokėtų kad ir pirmo kurso tapybos studentas, o gal dailės studijų tam nė neprireiktų – neužtikrina nei transporto priemonės punktualumo, nei bent minimalios tvarkos ir saugumo.
Dažnai ir moralinė trauma patiriama, į troleibusą ar autobusą įsibrovus akiplėšoms „vabalams“, kurių statusui patvirtinti nėra jokių objektyviai patikimų ženklų. Nebent ant kaklo kabo lapelis su kokiu nors numeriu. Na, tokiam „dokumentui“ pasigaminti tikrai jokių meninių nei ypatingų techninių įgūdžių nereikia. Ir aš galėčiau pasikabinti įlaminuotą lapelį su numeriu 666 arba 69 ir eiti terorizuoti žmonių.
Prisiminkime – prieš kelerius metus buvusiems troleibusų parko darbuotojams pavyko kurį laiką sėkmingai apsimesti bilietų kontrolieriais su jau nebegaliojančiais ir neaišku, ką reiškiančiais pažymėjimais – palyginti švarus, gryną pelną nešantis užsiėmimas. Jie tiek įsismagino, kad į „darbą“ eidavo nusirėžę kaip pėdai. Tik dėl to ir įkliuvo.
Tad gal jau būtų pats laikas pažaboti pavieniui siautėjančius, nežinia iš kokių urvų ir plyšių pabirusius, šantažu ir išpuoliais prieš žmones garsėjančius „vabalus“, kurie vargu ar išvis turi bent kokį nors specialų išsilavinimą, nebekalbant apie psichologinį pasirengimą. Panašu, kad jie jau niekam tikusi sovietinių laikų atgyvena.
Ir jei žmonės bendravimo pagrindų neišmoko šeimoje ar mokykloje, turėtų bent jau išklausyti elgesio pradžiamokslio kursus. Juk įvairių aptarnavimo sferos įmonių darbuotojams rengiami seminarai, kur mokoma mandagumo frazių, taip pat nesispjaudyti, kliento nebauginti, nenaudoti smurto, nežviegti. Tada galbūt vieną dieną gali nutikti ir taip, kad tik ilgesingai dūsausime prisiminę „vabalų“ atakas kaip ir pripliekusio pieno kvapą parduotuvėse bei kitus tarybinio gyvenimo reliktus.
O štai raudoni „zuikių“ medžioklės mikroautobusai – kas kita. Vis šiokį tokį pasitikėjimą kelia. Kai iš jų mikliai į troleibusą prasiskverbia uniformuoti kontrolieriai, gali pasisekti kaip ir loterijoje – liksite neaprėkti, neapstumdyti ir net suprasti. Nors pasitaiko, kad suspardo. Žodžiu, kaip Fortūna atsigręš.