Ne veltui jaunųjų filologų konkursas pernai buvo pramintas baltų varnų sąskrydžiu. Į šį dviejų dienų renginį atvyksta jaunieji rašeivos iš visų Lietuvos kampelių ir užkampių, tačiau patekti į kviečiamųjų sąrašus neužtenka talento, reikia ir sėkmės.
Kad darbai patektų į respublikinio etapo vertintojų rankas, jie turi laimėti savo rajone. Gaila, kad švietimo padaliniuose šiemet neišvengta nesklandumų. Kauno švietimo padalinio specialistė, turėjusi priimti konkursui atsiųstus darbus, vieno net netikrino ir grąžino atgal į mokyklą. Specialistė jautėsi įžeista, kad mergina atnešusi darbus su ja nepasisveikino, nepaisant to, kad jos tuo metu nebuvo darbo vietoje.
Iš šimtų kandidatų atrenkami po dvidešimt darbų į kiekvieną skyrių: poezijos, prozos, literatūros kritikos, tautosakos, publicistikos, kalbos. O čia ir prasideda paradoksai ir ašaros. Dažnai nutinka ir taip, kad periodinėje spaudoje nuolat publikuojami ir visur išliaupsinti autoriai nepatenka į finalinį turą. Juos aplenkia niekam nežinomos mergaitės ir berniukai.
Didžiausias jaunųjų filologų konkurso tikslas yra ugdyti jaunuosius literatus, per kelias dienas jiems suteikti kuo daugiau informacijos, pamokymų, kritikos. Tačiau kartais darosi panašu, kad jaunimas čia suvažiuoja tik išsidalinti prizinių vietų. Kitaip pasakius, tarytum pažaisti kortomis vadinamą „Durnių“. Kas pralaimi konkursą, tas ir lieka „durnius“. Apie tai baigiamojoje kalboje sakė ir rašytojų sąjungos pirmininkas bei jaunųjų filologų konkurso organizatorius Jonas Liniauskas: „Žinau, kad pagal laimėjimus spręsite – tu gabus, tu gabi, tu negabus. Bet nepamirškite, kad gali nutikti taip, kad tas, kuris buvo viskas – bus niekas, o kas buvo niekas - taps viskuo“.
Perkopęs keturiasdešimtmetį konkursas jau antrą kartą iš eilės organizuotas Vilniaus universitete. Anksčiau kasmet jis vykdavo vis kitame mieste. Konkurso programą tradiciškai sudaro trys pagrindinės dalys: atidarymas, kritikos valandos, uždarymas. Simboliška, bet tarsi mokykliniame rašinyje – įžanga, dėstymas, pabaiga.
Anksčiau sklido kalbos, kad po kritikos valandų jaunieji kūrėjai verkia, tačiau dabar visi išeina kaip paglostyti su „grėbliu“. Jaunajam literatui ne visada yra pasakomos jo klaidos, bijoma rimtai kritikuoti. Tiesa, po ilgų kritikos valandų išvarginti filologai galėjo paklausyti dainuojamosios poezijos atlikėjų Ievos Narkutės ir Kęstučio Pleitos koncerto.
Šiemet nustebino ir daugelis kitų dalykų. Buvo sunku suprasti, kodėl yra skatinamas vaikas, kuris atvirai aprašinėja, kaip nekenčia savo mamos, kodėl komisijos narys pokalbyje necenzūriniu žodžiu apibūdina moksleivių kūrybą, kodėl tiek daug abstrakčios kritikos, o konkrečios ir konstruktyvios itin trūksta. Įdomu ir tai, kad vertintojai juokaudami prisipažino, jog kai kuriuos dalyvius į finalinį etapą atrinko mesdami monetą. Sunku suvokti, kodėl konkursas, į pasaulį išleidęs tiek šviesių protų, ima keistis. Gal užklupo amžiaus vidurio krizė?
Vis dėl to, nepaisant visų anksčiau išvardintų nesusipratimų, konkursas dar neprarado savo prasmės ir patrauklumo. Dalyvių konkursui netrūksta, jo metu jaunimas suranda daug bendraminčių, susidraugauja. Pernai ir šiemet dalyviams buvo organizuotos ekskursijos po Vilniaus universitetą.
Pirmojo laipsnio diplomu už geriausią poeziją buvo apdovanota Dovilė Kuzmickaitė iš Vilniaus Tuskulėnų vidurinės mokyklos, už geriausią prozą - Gabrielė Pumerytė iš Vilkaviškio „Aušros“ vid. mokyklos, už geriausią - publicistiką Aira Buškutė iš Anykščių J.Biliūno gimnazijos, už geriausią literatūros kritiką - Tadas Bugnevičius iš Vilniaus licėjaus, už geriausią tautosakos darbą - Gita Barkauskaitė, Ineta Barkauskaitė, Andrius Semionovas iš Radviliškio rajono Grinkiškio Jono Poderio vid. mokyklos, už geriausią kalbos darbą - Rasa Jakučionytė iš Molėtų rajono Alantos vid. mokyklos.