Kažkokioj tautų seksualumo problemoms skirtoje knygoje esu matęs, regis, indišką piešinį, kur vyras sanguliauja iš karto su penkiomis. Kitaip tariant, visomis turimomis galūnėmis.
Įdomu būtų atlikti apklausą. Pavyzdžiui, Operos ir baleto teatre, malonus moters balsas, užuot perspėjęs apie mobiliųjų telefonų išjungimą, kas turėtų būti savaime suprantama į tokią vietą atėjusiam žmogui, paklaustų: vyrai, svajojantys permiegoti iš karto su keletu moterų, pakelkite rankas.
Manau, pakiltų vos viena kita ranka. Ir tai tik tų, kurie teatro bufete sėdėjo ilgiau ne pridera. Vadinasi, arba vyrai apsimetinėja, arba drovisi, arba tai tik dar vienas mitas – moterys per daug geros nuomonės apie save.
***
Gavau sveikinimą Velykų proga – su atsinaujinimu. Hm. Parašiau atsakymą – po keturiasdešimties atsinaujina tik ligos. Chi chi chi.
***
Tiesą sakant, turėčiau jaustis lyg paskalų nešiotojas – pasakoju man patikėtas, galbūt slapčiausias anksčiau minėto vyro paslaptis. Bet nesijaučiu. Pirmiausia niekas nežino, kas tas vyras, galbūt tai pramanytas veikėjas. Antra – manau, ne, esu įsitikinęs, kad jis man pasakojo nė nesitikėdamas, jog nusinešiu jo paslaptį ten, kur Titanikas gyvena. Juk permiegoti su dviem ir niekam apie tai nepapasakoti - tas pats, kaip skaniai pavalgyti ir čia pat viską išvemti. Galbūt net kur kas blogiau. Jis norėjo, kad jo patirtas nuotykis taptų viešas. Tai juk labai žmogiška – kai ką nors savo gyvenime sukuriame, norime, kad tai pamatytų ir kiti.
***
Sėdžiu Berlyno „Staatsopera“, beveik palubėje – čia pigiausi bilietai. Kiek kairiau, ir žemiau - stambi moteris. Labai stambi moteris. Pusė jos kūno kabo praėjime, kita pusė užėmusi atitinkamą dalį greta esančio krėslo erdvės. Tame krėsle sėdi smulkutė moteriškė. Akivaizdu, stambiosios motina. Ji visur vedasi savo motiną – visur, kur reikia sėdėti greta ko nors: į kiną, į operą, į lėktuvą, pramogų parką. Puikus personažas.
Galima būtų šią temą vystyti. Ji motiną tamposi visur – net ir į vedybinį guolį. Motinos ir dukters priklausomybė viena nuo kitos, drama ir prisitaikymas, neapykanta ir prisirišimas. Galiausiai motina miršta, ir dukteriai nelieka nieko kito, tiktai paprašyti motiną pasislinkti karste.
Kad ir kokių kūnų savininkai būtume, jie prisitaiko. Arba mes juos pritaikome.
***
Vokiečių požiūris į savo kūnus. Mane ši problema domina seniai, nors niekad ja rimtai nesidomėjau. Vakar žingsniavau ežero pakraščiu į kitoj pusėj esančią nacių vilą, kur vyko garsioji konferencija žydų klausimu. Automobilių stovėjimo aikštelėje prie jachtų klubo – tik trys automobilių rūšys: BMW, „Volkswagen“ ir „Audi“. Čia renkasi turtingi patriotai.
Tai vienur, tai kitur šmėkšteli apnuogintas kūnas. Dalimis, žinoma, nors jau pasitaiko ir maudymosi kostiumėlių.
Kažkas vokiečių laikysenoje yra tokio, ką būtų galima apibūdinti atsainumu savo kūnui. Į juos žiūrint dažnai atrodo, kad asmuo ir jo kūnas – ne visai tapatūs. Jeigu sustabdytum asmenį, kūnas imtų ir nueitų. Ar bent jau žengtų dar keletą žingsnių. Jie net žiūri į savo kūnus kaip marsiečiai – kokį, velniai rautų, čia pavidalą gavau atsibeldęs į žemę.
Tai matyti ir iš vokiečių aprangos – ji truputį nevėkšliška, eklektiška, ir iš jų požiūrio į intymius dalykus – kaip jie elgiasi, pavyzdžiui, TV šou, kaip laisvai nusirenginėja prieš kamerą, o ypač juokingai atrodo vokiečių erotinės programos, kuriose moterys nusirenginėja kaip striptizo šokėjos.
Atrodo, kad vaikai gavo užduotį suvaidinti suaugusius. Arba aktorė gauna užduotį suvaidinti gašlumą, bet nežino kas tai yra, nes jos patirtyje tokio dalyko nėra, ji nežino, kaip atrodo taip besielgiantis kūnas, ji į savo kūną žvelgia ne kaip į dalį tapatybės, o kaip į priemonę tai tapatybei nešioti. Transporto priemonė ir tiek. Lyg būtų prarastas ryšys tarp kūno ir dvasios.
Kita vertus, jeigu lyginsim panašaus pobūdžio amerikiečių produkciją, galim įtarti, kad pastarieji viso labo tik geresni aktoriai, o jų santykis su savo kūnu lieka neaiškus. Koks lietuvio santykis su savo kūnu?
***
Beje, apie operą. G.Verdžio muzika mane veikia hipnotizuojamai. Žiūriu į Amneris vaidmenį atliekančią, minkštą kaip čiužinys už penkis tūkstančius dainininkę ir jaučiu, kad jeigu ji dar kiek labiau prasižiotų – prasmegčiau kiaurai jos galingai gaudžiančioje gerklėje.
Vilniaus operos ir baleto teatre akustika tikrai niekam tikusi. Net aš, būdamas visiškai kurčias, galiu tai suvokti. Čia orkestras niekad neužgožia solistų.
Mūsiškis „Aidos“ pastatymas ne kažin ką prastesnis už berlynietišką. Erdvės suskaidymo prasme gal net įdomesnis. Žinoma, kostiumams ir dekoracijoms vokiečiai turėjo daugiau pinigų.
Ak, pinigai. Visus juos baigiu išleisti knygoms, kompaktinėms plokštelėms, operoms ir prostitutėms.
***
Pavyzdžiui, „Dussmann“ knygynas Friedrichstrassėje. Palyginti su juo, visi mūsų akropolių knygynai juokingi, ankšti, sugrūsti, visa laimė, kad juose niekad nebūna daug žmonių.
Ar mes nevertiname erdvės pojūčio dėl to, kad mažai tos erdvės turime, ar dėl to, kad įpratę į pasaulį žiūrėti pro pirtelės langelį? Lietuviška agorafobija dažniausiai susijusi su miesto baime? Sunku pasakyti. Erdvės kiekis šiais laikais visuomet susijęs pirmiausia su pinigais.
***
Kas vis dėlto skatina nebejauną vyrą ieškoti kraštutinių patirčių intymioje sferoje? Per didelis dėmesys seksui? Apie tai tiek daug ir viešai kalbama, kad kartais jau užmirštama, kas tai apskritai yra. Seksas? Ar tai nauja automobilio rūšis, ar pavardė to deputato, kurį nutvėrė kapuose vagiantį gėlės?
Greičiausiai tai vis dėlto ta pati kūno problema – senstantis kūnas, traukdamasis iš visų anksčiau gamtos suteiktų pozicijų priešinasi. Nenori pasiduoti be kovos.
Sakydamas „kūnas“, turiu galvoje visą kūną, smegenis taip pat. Tokiu būdu atsiranda perversijų, o perversijos savo ruožtu – iš nepasitenkinimo. Iš nepasitenkinimo silpstančiu malonumų kiekiu, iš nepasitenkinimo savimi, savo gyvenimu, savo žlugusių vilčių griuvėsiais. Žadindamas savo apsnūdusį instinktą, jis mėgina pažadinti lygiai tokią pat apmirusią „gyvenimo prasmę“.
***
Nacių vila kitoj pusėj ežero – naciška. Kaip iš filmų apie nacių valdymo erą. Viskas pilka, griežta, tvarkinga. Pelenais pabarstyti takeliai. Antikinio vaikino skulptūra dešiniajame kampe – tobulų kūno formų ilgesys. Idealaus kūno, žinoma, nes konkretų kūną naciai niekino, laikė jį viso labo medžiaga, kuria galima užpildyti tam tikrą erdvę. Muilinę, pavyzdžiui.
***
Velykų išvakarėse ant balkono turėklo nutūpė varna. Maždaug kalakuto dydžio. Sudrebėjo balkonas, įraudo turėklo geležis. Trūksta, kad pasakytų kokią nors šunybę, – Nevermore, pavyzdžiui. Baisūs visi angelai. Visi paukščiai niekšai.
***
Pasibaigus spektakliui, iš „Staatsopera“ teatro garsiakalbių pasigirsta klausimas: „Kas norėtų sueities su dviem priešingos lyties atstovais, pakelkite rankas?“ Žiūriu su nerimu į savo galūnes.