O musulmonų viduramžių poezijoje apstu pagyrų vynui ir alkoholio poveikiui. Musulmonai net ištobulino savitą poezijos rūšį – „khamrijat“ (liet. vyno poezija), kurios ašis yra girtuoklystės ir lėbavimas.
Tad istorinė praktika akivaizdžiai kertasi su normatyvinio (legalistinio) islamo iš pamatinių islamo tekstų kylančiu griežtu priešiškumu alkoholio vartojimui.
Islamo šventraštyje Korane kelis kartus vartojamas žodis „khamr“, reiškiantis tiek vynuogių vyną, tiek kiekvieną kitą intoksikuojantį (alkoholinį) gėrimą, gaunamą fermentacijos būdu. Korane (16:67) yra ištara, kurioje, nors žodis „khamr“ nevartojamas, netiesiogiai leidžiama suprasti, kad iš datulių ir vynuogių gaunami gėrimai yra Dievo ženklas ir dovana.
Manoma, kad savo pranašiškos misijos pradžioje Mahometas atlaidžiai žiūrėjo į savo sekėjų girtuoklystes, nes lėbavimas buvo įsigyvenusi Mekos gyventojų laiko leidimo forma.
Vėliau jis savo nuomonę pradėjo keisti – Korane (2:219) parašyta ištara pačių musulmonų – šventraščio komentatorių – laikoma pirmąja apreikšta alkoholio vartojimą smerkiančia, nors dar neuždraudžiančia ištara. Vėlesnėje ištaroje (4:43) draudžiama apgirtus atlikti privalomąjį ritualinį meldimąsi, vadinamą sala. Dar vėliau (5:90) buvo apreikšta pati griežčiausia ištara, kurioje musulmonams prisakoma šalintis khamr kaip Šėtono rankų darbo vaisiaus.
Galiausiai, jau persikėlęs gyventi į Jasribo miestą, kuriame, jau pervadintame jo garbei Madyna an-Nabi, įkūrė pirmąją islamišką valstybę, Mahometas musulmonams alkoholį vartoti uždraudė visiškai. Tai turėtų paliudyti jam priskiriami pasisakymai, vadinamieji chadysai, kurių viename Mahometas liepia savo sekėjams sunaikinti Madynoje buvusias alkoholio atsargas – taip uždrausdamas alkoholio gamybą, laikymą ir vartojimą. Plečiantis jo valdomai valstybei toks draudimas pradėtas taikyti ir kitose vietovėse, tarp jų ir šventajame Makos mieste.
Remiantis Koranu ir Mahometo praktika, vadinamąja Suna, musulmonų jurisprudencijoje žodis „khamr“ vartojamas kaip bendras alkoholinių gėrimų pavadinimas. Visų musulmonų teisinių tradicijų baudžiamojoje teisėje svaigalų – tiek alkoholio turinčių gėrimų, tiek kitų intoksikuojančių ir haliucinogeninių medžiagų – gaminimas, laikymas, prekyba ir vartojimas yra vienas iš Dievo teisę pažeidžiančių nusikaltimų, baustinų ribine bausme – nuplakimu 80 kirčių.
Kai kurie teisininkai už pasikartojantį alkoholio vartojimą siūlo išimtinę, mirties, bausmę, tačiau už girtuokliavimą ji beveik netaikyta.
Gali nuskambėti paradoksaliai, bet šiandien vos kelios iš pusšimčio musulmonų šalių (Saudo Arabija, Kuveitas, Libija, Sudanas) yra formaliai visiškai „sausos“ – jose įstatymu draudžiama gaminti, prekiauti ir vartoti alkoholį.
Dar pustuzinyje (Katare, Bachreine, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Pakistane, Irane, Afganistane) draudimai galioja tik musulmonams, o nemusulmonams leidžiama gaminti, prekiauti ir vartoti alkoholį, žinoma, griežtai kontroliuojant valstybei.
Tad europiečiai turistai, jaučiantys prieraišumą alkoholiui, gali juo legaliai pasimėgauti daugumoje musulmonų kraštų. O nelegaliai jo nesunkiai (tiesa, nepigiai) galima surasti ir „sausose“ šalyse.
Antai „sausajame“ Kuveite prieš dešimtmetį stipriųjų alkoholinių gėrimų be vargo buvo galima įsigyti iš įvairiausių kontrabandininkų. Tuomet kuveitiečiai pirmenybę teikė „Johny Walker“ viskiui.
Pagyvenus Kuveite ilgiau, susidaro įspūdis, kad ten alkoholio vartojimas yra kuo natūraliausia socializacijos forma – net atsitiktinai sutiktam užsieniečiui vietiniai neretai pasiūlo paskanauti jo drauge.
Kad Kuveite alkoholio stygiaus nėra, buvo galima pajusti savaitgaliais vykusiuose didžiuliuose baliuose, kuriuose taurieji gėrimai liejosi laisvai.
Kita vertus, vietiniuose laikraščiuose būdavo ir apstu pranešimų apie sučiuptus svaigalų kontrabandininkus, alkoholio fabrikėlių savininkus ir darbininkus bei prekybininkus. Dažniausiai kartu būdavo pranešama apie jiems skirtas griežtas bausmes. Bet tai tik sustiprindavo įspūdį, kad Kuveitas, jei ir neskęsta alkoholyje, tai jo yra tikrai apsemtas.
Irano Islamo Respublika, Šiaurinio pusrutulio žiniasklaidoje dažniausiai pristatoma kaip atžagari, žmogaus teisių negerbianti valstybė, vis dėlto nėra tokia griežta alkoholio priešė, kaip tariamai Vakarams palankesnės arabiškos jos kaimynės – Saudo Arabija ir Kuveitas.
Nors Irane musulmonams vartoti alkoholį griežtai draudžiama, nemusulmoniškos mažumos jo nedideliais kiekiais gali gamintis. Bet alkoholio galima rasti ir pas musulmonus – Teherane į kavines užsukusiam užsieniečiui pašnibždomis pasiūloma įsigyti degtinės. Jos užtenka ir Teherano aukštuomenės vakarėliuose.
Talibų valdytame Afganistane alkoholio rasti buvo sudėtinga, o juo piktnaudžiaujantys būdavo griežtai baudžiami. Užtat išlaisvintajame Afganistane alkoholio, ir net legaliai, galima rasti nesunkiai. Štai sostinėje Kabule prieš trejetą metų bent tuzine restoranų buvo pardavinėjamas įvairiausios rūšies alkoholis, net ir vokiškas putojantis vynas. Atgaivintoji talibų laikų dorovės policija retkarčiais konfiskuodavo restoranų alkoholio atsargas, bet „patepus barzdas“ jis vėl pradėdavo tekėti į lankytojų taures ir bokalus.
Tiesa, į tokius restoranus buvo įleidžiami išimtinai tik užsieniečiai arba užsienio pasus turintys ar šiaip apsukresni afganai. O mirtingiesiems vietiniams tekdavo savo troškulį malšinti nelegaliai Džalalabado kelyje ar kur kitur „iš po stalo“ įsigytais kontrabandiniais svaigalais.
Sadamo Huseino valdymo metais Irake alkoholiu prekiauta palyginti laisvai, o irakietiška “Datulinė” buvo vertinama visame regione. Irakui 1990–1991 metais trumpam aneksavus Kuveitą jame buvo legalizuota prekyba alkoholiu, ir vietiniai suskubo užsipirkti to „gero“ iki valiai, kad net praėjus keleriems metams po Kuveito išlaisvinimo pas kuveitiečius dar buvo galima rasti vieną kitą užsilikusį irakietiškos “Datulinės” butelį.
Tačiau nuvertus Huseiną ir į valdžią Irake atėjus islamistinėms Iranui simpatizuojančioms partijoms, prekyba alkoholiu, ir ypač šiitų dominuojamuose šalies pietuose, pradėta varžyti. Tad 2005 metų pradžioje žymiosios datulinės Basros apylinkėse jau nebebuvo galima įsigyti.
Skirtingai nuo minėtų alkoholio vartojimą varžančių musulmonų valstybių, tokios arabų šalys, kaip Sirija, Jordanija, Libanas, Marokas, Tunisas, Egiptas, ne tik kad nedraudžia alkoholio vartojimo, bet dargi pačios jį gamina. Sirijoje, Jordanijoje, Palestinoje ir Libane ne tik spaudžiamas, tiesa, ne itin aukštos kokybės, vynas, verdamas vietinis ir licencijuotas „vakarietiškas“ alus, kuris, tenka pripažinti, labai prastas, bet ir varoma anyžių prieskoniu pagardinta vynuogių trauktinė, vadinama araku.
Vien kelis milijonus gyventojų teturinčiame Libane gaminama dešimtys arako rūšių. Trečdalį šalies gyventojų sudarančio Libano krikščionių kvartaluose alkoholis vartojamas atvirai, šimtuose gatvės kavinių.
Šiaurės Afrikos arabų kraštuose – vadinamajame Magribe taip pat spaudžiamas vynas, verdamas alus. Bet ten, ypač Tunise, vynuogių degtinę dažnai pakeičia vietinė datulių, vadinama „sarab“. ar figų, vadinama „bukha“, trauktinė.
Pastarosios trauktinės buvo pradėtos gaminti Šiaurės Afrikoje gausiai gyvenusių žydų, bet ir dabar, nelikus žydų bendruomenių, vietiniai musulmonai mielai mėgaujasi šiais žydų vietinio kulinarinio paveldo pavyzdžiais.
Sirijoje alkoholio ir, beje, labai pigiai be vargo galima įsigyti praktiškai bet kurioje vietovėje beveik ištisą parą. Ir jį geria tikrai ne vien vietiniai nemusulmonai ar turistai. O Jordanijoje ir Maroke, kur vietinių nemusulmonų apskritai yra labai menkos mažumos, alkoholio parduotuvės, ypač darbo dienos pabaigoje, tiesiog būna apgultos vietinių musulmonų, kurie nesivaržydami gausiai perka alkoholinius gėrimus.
Kaip pajuokavo vienas bičiulis marokietis, marokiečiai vyrai sutiks vaikščioti apiplyšę, kad tik užtektų pinigų svaigalams. Beje, Maroko baruose-klubuose tiršta vietinio musulmonų jaunimo, tiek vaikinų, tiek merginų, kurie mėgaujasi jų religijos niekinamu ir draudžiamu „Šėtono rankų darbo vaisiumi“.
Kitose musulmonų dominuojamose šalyse, tokiose kaip Turkija, alkoholio vartojimas, panašu, apskritai nevaržomas. Tuo lengvai gali įsitikinti bet kuris atvykėlis – vietinės ir importinės produkcijos apstu visose maitinimo įstaigose ir maisto produktų parduotuvėse.
Beje, turkai neseniai pradėjo virti netgi kvietinį alų, o tai jau suponuoja aukštesnę alkoholio kultūrą nei daugelyje arabų kraštų vyraujantį primityvų santykį su alkoholiu, kurio pagrindinė funkcija suprantama kaip svaiginimasis, mėgavimąsi skoniu nustumiant į antrą planą.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad daugelyje musulmonų kraštų alkoholio vartojimas yra ne tik legalus, bet ir tapęs priimtina laisvalaikio praleidimo forma, tiesa, labiau privačia, siaurame bičiulių rate.
Viešai girtuokliaujančių ar viešumoje besišlaistančių nuo alkoholio apsvaigusių vietinių nematyti visiškai. Bet tai visai nereiškia, kad musulmonų visuomenėse alkoholiu mėgaujamasi atsakingai (kalbant apie kiekius) ir kultūringai (kalbant apie gilinimąsi ne tik į alkoholio stiprumą, bet ir į kitas, subtilesnes, ypač skonio, gamybos proceso ir panašias savybes). Bet kuriuo atveju, galimas stereotipas, kad musulmonai nevartoja alkoholio, nes jų religija jiems tai draudžia, nūdienos musulmonų visuomenių atveju realybės akivaizdoje yra niekinis.