A.Mickūnas jaučiasi turįs dvigubą tapatybę - ir lietuvišką, ir amerikietišką, tačiau jos viena kitai netrukdo. Filosofo manymu, klausimas, kas esi, kyla tuomet, kai pamatai skirtumus. Todėl ieškoti tapatybės emigracijoje ir yra taip svarbu.
lrytas.lt skaitytojams pateikiame paskaitos ištraukas.
***
Tapatybės problema beveik globalinė. Mano vaikams iš Indijos, iš Japonijos, atleiskit, buvusiems studentams - juos vadinu vaikais, irgi iškyla klausimas, kas mes esame.
Pastebėjau, kad tie, kurie atkeliavę iš Šiaurės Amerikos kaip studentai, staiga pradeda matyti skirtumą tarp jų ir vakariečių. Gyvenant homogeniškoje plotmėje jokios tapatybės nereikia. Bet kada atsiranda skirtumai, tada iškyla klausimas, kas aš esu.
Aš esu rašęs apie lietuvių emigrantų bangas. Esu patyręs antrąją emigracijos bangą kaip vaikas, bet taip pat gyvenau aplinkoj, kur buvo antros bangos žmonės. Po karo pirmos bangos žmonės mus pakvietė į Ameriką, nes mes neturėjome teisės jokios atkeliaut, jeigu nebūsime pakviesti. Mums, pabėgėliams, reikėjo sutarties iš tos pirmos bangos žmonių.
Pirma emigrantų banga iškeliavo ieškot laimės, bet nežinojo, kur ta laimė yra. Išvažiavo paprasti kaimiečiai, „mužikai“. Išvažiavo į tolimą kraštą, kur viskas nuklota auksu. Tenai dar nebuvo aišku, kas yra Lietuva Lietuvoje. Jie iškeliavo iš kažkokios imperijos gubernijos, iškeliavo į kitą kraštą, neturėdami supratimo, kas jie yra kaip lietuviai.
Nukeliavę į kitą kraštą, jie paliko vargą: praeitis yra bloga, dabar mes kitame krašte, kursim ateitį, būsim žmonės, nes praeityje buvom „mužikai“, ten buvo ponai, o mes niekas. Iškeliavę jie turėjo sunkiai dirbt. Ir norėjo būtinai patapti amerikonais.
Jų amerikonizmas buvo labai ypatingas dalykas, nes jie kalbos nemokėjo, buvo neraštingi. Bet vis tiek jautėsi taip: aš užsidirbu pinigą, sutaupau, galiu net namą nusipirkt ir esu lygus visiems. Tada vietoj „mužikų“ jie patapo ponais, pagal amerikiečių kalbą - „mister“. Mr. Jonas, Mrs. Ona - ponas ir ponia.
Jie pradėjo vartot pusiau amerikietiškus žodžius. Tarpusavyje kalbėjosi: „Nu Džoni, kaip tavo misis?“, „Pretty good, kaip tavo mister?“ Eina į parduotuvę ir sako „Duok man amės“ - „ham“ angliškai yra kumpis. Galėčiau parašyt apie visą veikalą apie tą jų kalbą, labai įdomi buvo kalba maišyta.
Bet tada atvažiavo „aukštesnio rango“ žmonės - kunigai, pradėjo kurt parapijas, klubus. Tada jie pradėjo surast, kad jie yra lietuviai, skiriasi nuo vietinių anglosaksų. Tenai jie įgavo savo pirmąją tapatybę kaip lietuviai. Jie pradėjo sakyt: mes lietuviai, turim savo lietuviškus klubus, turim parapijas, nes mes katalikai, o kiti apylinkėj protestantai.
Tada II Pasaulinio karo metu pasirodė antroji emigrantų banga. Tai buvo elitas. Gal aš tik vienas kaimietis su savo kaimiečiais tėvais išvažiavau. Kiti buvo advokatai, generolai, daktarai, mokytojai.
Jie taip pat buvo pakviesti tos pirmos bangos žmonių - paprastų žmogelių, neraštingų, bet nuoširdžių. Pasikvietė, o tie antros bangos žmonės žiūri į tuos žmogelius - beveik neraštingi, o mes štai jau esam aukštesnės klasės. Jiems buvo lengva suburt lietuvių bendruomenes. Mokyklas perėmė tie naujieji ateiviai.
Pirmos bangos žmonės buvo darbininkai, dalyvavo darbininkų judėjimuose, priklausė unijoms ar net komunistų partijai.
Mano mamos tikra sesuo iškeliavo I Pasaulinio karo metu į Ameriką. Kai mes pabėgome, mano mama parašė jai laišką iš Vokietijos - mums reikia sutarties, pakvieskit į Ameriką. Atrašė tikra sesuo - ko jūs norit į tą Ameriką, čia taip bloga, baisu, darbininkus išnaudoja, ko jūs negrįžtat namo, Stalinas jus myli.
Tada mano mamos pusseserė sudarė su mumis sutartį. Bet įsivaizduokit, kokia nuomonė apie Ameriką, nors gerai gyveno, automobilius turėjo.
Tarp pirmos ir antros bangos emigrantų buvo įtampa. Nauja banga buvo patriotai, raštingi, turėję pozicijas Lietuvoje. Tai jie turėjo pareigą išlaikyti lietuvišką tapatybę. Dauguma neturėjo jokių sąlygų pagal savo profesiją dirbti toliau - daktarai, advokatai, generolai, nes visai kitokia sistema, kitokie reikalavimai, kitokie įstatymai. Jie dirbo paprastus darbus, bet vakarais sueidavo į savo klubus: „Ponas generole, kaip ponia generolienė“, „Puiku, ponas advokate“. Norėjo išlaikyt savo poziciją - mes esam lietuviai, mes sugrįšim į Lietuvą ir užimsim tas pačias pozicijas.
Praėjo dešimt metų, nieko neatsitiko. Tačiau jie siuntė vaikus į lietuviškas mokyklas ir taip stengėsi išlaikyt lietuvybę.
Aš taip negalėjau, aš buvau labai toli nuo lietuvybės, buvau net užmiršęs lietuvių kalbą. Reikėjo paskui išmokt.
Dabar diskutuojame, ar mes turim savo tapatybę. Amerikoj mes žinojom, kas esam. Ir tada buvo mūsų pareiga ne tik išlaikyti lietuvybę, bet taip pat, kadangi sovietijoje Lietuva buvo tokios ideologijos, rusifikavimo, patapo visai iškrypusi iš Lietuvos vėžių. Visi lietuviai Lietuvoje atrodė nepatikimi, nes jie komunistai, jie nėra lietuviai. Mes grįšim, mes atvešim lietuvybę atgal į Lietuvą. Mes išlaikėm patriotizmą, mes giedam himną.
Tačiau išeiviai įgavo dvilypę tapatybę. Bet koks emigrantas bet kur įgauna dvigubą tapatybę. Jie buvo ir lietuviai, ir amerikiečiai. Ta įtampa tarp lietuviškos tapatybės ir kitoniškumo nėra išvengiama. Todėl, kai sako, kad lietuviai Lietuvoje buvo komunistai, aš sakau - bet jūs priklausėt ponams Amerikoje.
Trečiosios bangos ateiviai buvo beveik „mafijozai“, suprato, ką amerikiečiai daro ir net manipuliavo sistema. Daug kalinių Čikagoje yra lietuviai, suimti už jų mėginimą būti tikrais amerikiečiais.
Tačiau trečiosios bangos lietuviai taip pat kūrė mokyklas, bažnyčias, leido laikraščius. Jie mokė vaikus lietuviškai, tikėdamiesi - kai grįš į Lietuvą, jiems reikės tos kalbos. Tačiau turėdami iš sovietinių laikų dvilypę tapatybę, jie nesunkiai rado manieras, kurios yra amerikietiškos.
Grįžę į Lietuvą aplankyti artimųjų jų vaikai net nenori kalbėti lietuviškai. Kalbėt moka, bet nenori. Lietuvoje vaizduoja, kad yra amerikiečiai.
Tačiau kas atsitiko su pirmosios bangos išeiviais, kurie norėjo būti amerikiečiai? Jų vaikai taip pat norėjo būti amerikiečiais - net keitė pavardes, gėdijosi savo tėvų, kurie atvyko iš tokios varganos šalies. Tačiau jų vaikų vaikai, trečia karta, jau ieško tapatybės. Jie nemoka lietuviškai, bet yra aršesni lietuviai negu aš. Jie nori surasti savo šaknis.
***
Aš jaučiuosi turintis dvigubą tapatybę. Mano lietuviška tapatybė yra kaimiška. Kada pirmąkart atvažiavau į Lietuvą, mane pasigriebė Arvydas Šliogeris: „Algi, tu Lietuvos ąžuolas iš Ohajo“. Vilniuje vaikščiojome - Vilnius kaip Vilnius. Tada visi nuvažiavome į kaimą. Atsisėdau į kertę. A.Šliogeris visiems prabilo: „Dabar Algis namie, kaimo kertėje jis jau jaučiasi namie“. Su kaimiečiais iš tikrųjų šnekuosi lyg nebūčiau niekur išvažiavęs.
Man tos dvi tapatybės neturi priešpriešos. Dar įdomiau, nes atsiranda kūrybiškumas. Kada rašau angliškai arba vokiškai ir reikia surasti kokią įdomią frazę, tada imu galvoti lietuviškai. Paskui man studentai sako, kad mano anglų kalba kūrybiška.