Garsioji neregė pasiklydo prancūziškos kilmės paieškose

Upytėje gimusi ir užaugusi, vėliau per baisią avariją regėjimą praradusi sportininkė ne kartą iš artimųjų girdėjo, kad jos giminėje yra ir prancūziško kraujo.

„Tėvo pavardė Butė, tad manome, kad tai gali būti sulietuvintas Butjė variantas“, – aiškino S.Markevičienė.

Ypač savo pavardės kilme domėjosi jos tėvo brolis. Dėdė kapstėsi po archyvus, rado nemažai giminės kilmės įrodymų, greičiausiai Butės Lietuvoje atsirado po 1812 metų Napoleono Bonaparto žygių per Lietuvą į Rusiją – kai kurie kareiviai ar karininkai dėl įvairių priežasčių nebegrįžo namo, pasiliko gyventi mūsų žemėje.

Tačiau atkaklų dėdės smalsumą nutraukė mirtis, o daugiau entuziastų tarp artimųjų neatsiranda.

„Šaknų paieškos vis dėlto reikalauja daug pastangų“, – neslėpė dėl to apgailestaujanti Sigita ir pridėjo, kad tai – ne jos jėgoms.

Todėl moteris po dėdės mirties nusprendė numoti ranka į kilmės paieškas ir nebesukti sau galvos dėl galimų ypatingų protėvių.

S.Markevičienė savo svečiams gali parodyti dešimtis taurių, diplomų, medalių.

Akla moteris greit apčiuopomis randa sekcijos stalčių, kuriame jie sudėti, ir jautriais pirštais liesdama ant medalių Brailio raštu iškaltus ženklus, pasakoja kiekvieno istoriją. Tarp šūsnies diplomų suranda ir naujausius, šiųmečius.

Gegužę 47 metų sukaktį švęsianti moteris atrodo gerokai jaunesnė. Vikriai sukiojasi po tvarkingą, švarų butą ir, jeigu ne juodi akiniai, iš karto nė neįtartum, jog jai akyse aplinkui – tik juoda tamsa.

Ta tamsa nekliudo šeimininkei kaipmat padengti stalą, delnu apglėbus puoduką pripilti kavos, dėti į vazas sausainius, saldainius.

„Tai nesudėtinga, – šypteli Sigita, paklausta, kaip jai pavyksta šeimininkauti nieko nematant. – Sunkiausia buvo pirmais metais, kai reikėjo iš naujo mokytis gyventi“.

Buvusi visiškai sveika jauna moteris regėjimo neteko prieš 24 metus, patekusi į automobilio avariją.

Akių šviesą užgesinusi lemtis, vėliau, tarsi norėdama pasiteisinti prieš nelaimėlę, tapo gailestingesnė. Suteikė neregei galimybių rasti savo pašaukimą, suvedė su daugybe gerų žmonių. Vienas iš jų – vyras Arvydas, su kuriuo Sigita kartu jau 15 metų.

Dėl akių ligos taip pat beveik nebematantis, pirmą negalios grupę turintis vyras palaiko žmoną visuose jos sumanymuose, padeda, didžiuojasi.

„Sigita visada pirmoji“, – apie žmonos pergales sako kartais taip pat bėgiojantis, o laisvalaikiu gitara skambinantis ir dainuojantis Arvydas.

Neregintys sutuoktiniai nesiskundžia sunkia dalia, nekeiksnoja jie ir nūdienos palydovės – krizės.

„Svarbiausia, kaip žmonės suvokia gyvenimą, kaip į jį žvelgia, ko iš jo nori, – svarsto Markevičiai. – Visada, aišku, norisi geriau, bet, suderinus poreikius ir galimybes, gyventi galima“.

Ne itin dideles neįgalumo pensijas gaunantys sutuoktiniai sako ir anksčiau švaistytis neturėję iš ko, tad nebuvo sudėtinga ir dabar šiek tiek priveržti diržus.

„Negalvokit, kad sėdim namuose užsidarę ir drebėdami, kaip čia lito neišleidus, – tikino Markevičiai. – Turim artimų žmonių, draugų, patys į svečius einam, kitus pasikviečiam“.

O patys mieliausi jų svečiai – anūkai, S.Markevičienės dukros Gintarės vaikai: 5 metų Ąžuolas ir dvejų – Radvilas.

Užmiestyje gyvenanti dukros šeima dažnai vieši pas močiutę. Vaikai ypač ją myli, tiesa, močiute nevadina. Ji jiems tiesiog Siga, visada turinti kuo gardžiai pavaišinti, ką įdomaus papasakoti, mokanti prajuokinti, pamyluoti.

Prieš keliolika metų aklos bėgikės Sigitos Markevičienės vardas skambėjo ne tik sporto gerbėjų lūpose.

Panevėžio ir visos šalies vardą ši moteris šlovino Europos, pasaulio neįgaliųjų čempionatuose, parolimpinėse žaidynėse. Bėgimo trasose pasiekta rekordų, pelnyti aukso medaliai.

Tačiau tik Sigita, jos artimieji bei treneris Sergejus Sokolovas žino, kokia kaina ši šlovė buvo pasiekta. Iš šalies galėjo atrodyti, kad aklosios pergalės – stebėtinai lengvos. Tiesiog jai sekasi. Ir tarsi – jokio vargo, prakaito, skausmo, didžiulės įtampos.

Bet iš tikrųjų pastangų reikėjo didžiulių. Po kiekvienų atsakingų varžybų bėgikė sakydavo: „Viskas, tai buvo paskutinis kartas. Daugiau jokių treniruočių, jokių čempionatų“.

Tačiau po kurio laiko sportininkė vėl pradėdavo treniruotis, jos karjera vėl tęsėsi.

Parolimpiadų Barselonoje, Berlyne, Atlantoje, Sidnėjuje, Europos ir pasaulio čempionatų Portugalijoje, Italijoje, Ispanijoje, Olandijoje nugalėtoja ir prizininkė S.Markevičienė stebino savo laimėjimais ir ištverme. 25 aukščiausios prabos medaliai, daugybė kitų įvertinimų bei apdovanojimų.

Už nuopelnus nereginčiai sportininkei suteiktas ir Gedimino 3-iojo laipsnio ordinas.

Vis dėlto alinančios treniruotės, įtemptos varžybos padarė savo. Pašlijo sportininkės sveikata, susidėvėjo kelių sąnariai ir gydytojai uždraudė net svajoti apie sportinę veiklą.

„Paklausiau medikų ir nebesitreniravau. Bet kojos nestiprėjo, sąnariai neatsigavo, – prisimena sportininkė. – Tuomet vienos pažįstamos pamokyta pradėjau daryti pritūpimus su štanga. Keliai sustiprėjo, o netrukus vėl pradėjau treniruotis“.

Moteris pasakoja, kad nustojus sportuoti ją pradėjo kamuoti ir kita bėda – itin žemas kraujo spaudimas. To atsikratyti taip pat galėjo padėti tik judėjimas.

Tačiau į bėgimo takelį vėl stojusi moteris tvirtai nusprendė su didžiuoju sportu atsisveikinti, judėti tik savo malonumui. Na, nebent kovoti tik šalies neįgaliųjų varžybose.

Po kelis kartus per savaitę – žiemą manieže, šiltuoju metu laiku – Kaizerlingo miškelyje ji kartu su treneriu S.Sokolovu bėgioja, ruošiasi varžyboms.

Todėl ir rezultatai pasiekiami geri. Šį vasarį pirmą kartą šalyje vyko aklųjų ir silpnaregių čempionatas kartu su sveikais sportininkais. 60 metrų nuotolį S.Markevičienė nubėgo pirmoji, 400 metrų – antroji.

Kovo mėnesį aklųjų ir silpnaregių uždaruose čempionatuose panevėžietė pelnė 3 aukso, 2 sidabro medalius, užėmė 3 pirmąsias vietas.

S.Markevičienės idealas – prancūzų dviratininkė Žani Longo. Ji net 49 metų sulaukusi tebedalyvauja net olimpinėse žaidynėse.

Sportas ne vienintelis S.Markevičienės pomėgis ir užsiėmimas. Moteris – ir aklųjų dramos studijos „Arka“, vadovaujamos Rimos Žostautienės, artistė, sukūrusi nemažai vaidmenų.

Teatro dieną „Arka“ vaidino Elektrėnuose. Su pasisekimu rodytas spektaklis „Aukštujų Šimonių likimas“. S.Markevičienė jame sukūrė vieną pagrindinių – Ievos Simonaitytės vaidmenį.

Visuose pastatymuose svarbius vaidmenis atliekančiai artistei tekstų tenka išmokti gana daug. Juos į specialius sąsiuvinius Brailio raštu surašo vyras Arvydas.

Sigita puikiai moka skaityti akliesiems skirtu raštu, tačiau knygų dažniausiai klausosi garsinių. Kompaktinėse plokštelėse išleidžiama ir klasika, ir naujausios literatūros kūriniai.

Knygų sutuoktiniai dažniausiai klausosi drauge. „Gaila, kad aš greit užmiegu ir Arvydas pirmas sužino, kas toliau nutiko“, – sako Sigita.

Televizorius nereginčiųjų bute įjungiamas neretai. Žinių, publicistinių laidų, koncertų, filmų čia tiesiog klausomasi.

„Paklauskit Sigitos apie „Nekviestą meilę“ ar apie kokį kitą serialą, viską papasakos“, – juokiasi Arvydas.

Svarbus abiem ir kompiuteris. Juo naudojasi, kaip ir regintieji, – bendrauti, informacijai gauti, pramogai.

„Viskas tas pat, tik mūsų kompiuteris kalbantis“, – akliesiems skirtą kompiuterį parodo A.Markevičius.

Kalba Markevičių bute ir laikrodis, kas rytą porą žadinantis 6 valandą.

Po pusryčių, kuriems Sigita visada pateikia tik košes, ruošiamasi treniruotėms. Dabar, atšilus orams, sportininkę treneris veža treniruotis į gamtą. Bėgioti kartu dažnai pasišauna ir Arvydas.

Grįžę po treniruočių abu netrukus ir prie pietų stalo sėda. Nereginti šeimininkė puikiai gamina kokius tik užsigeidžia patiekalus. Priverdu iš anksto, dažniausiai dviem dienoms.

Produktus sutuoktiniai perka netoliese esančioje nedidelėje parduotuvėje arba turguje, pas vis tuos pačius, žinomus pardavėjus. Apsipirkti jie išsirengia kartu su kaimyne. Šioji mato, tačiau negali krepšių panešti. Todėl pasiskirsto: kaimynė – akys, jie jos jėga – pirkinius parneša.

Nei visuomeniniu transportu, nei taksi šeima beveik niekada nesinaudoja, visur vaikšto pėsčiomis.

Artėjanti gegužė S.Markevičienei bus labai svarbi. Jau anksčiau dėl jos suintensyvėjo treniruotės, teks dalyvauti aklųjų ir silpnaregių vasaros čempionate Kaune. Laukia mėgėjiškų teatrų apžiūra, repetuojama linksma pjesė „Plutelė ir pelės“.

Gegužės pabaigoje sportininkė dalyvaus šalies ir parolimpinio komiteto prezidento rinkimuose.

Parolimpinė čempionė S.Markevičienė įsitikinusi, jog negalios žmonėms užimtumas tiesiog būtinas. Mėgstama veikla padeda susitaikyti su bėda, išmoko į gyvenimą žvelgti kitaip.

S.Markevičienė svajoja įsteigti kokią pereinamąją taurę ar paskatinamąjį prizą. Ji tikisi, jog toks sumanymas padėtų suburti aklus ir silpnaregius, o ypač jaunus žmones, sportinei veiklai.