Tikri ir netikri užupiečiai (atklydę net iš Pavilnio, kur, jų žodžiais, nieko nevyksta) praplaukė keliomis švaros bangomis. Prie mūsų „bangos“ prisijungė ir du britai studentai, trims mėnesiams išsinuomoję butą prie upės. Nors kiti užupiečiai dar tik krapštėsi pagiringas akis ar nerimastingai sukiojosi tarp krūmokšnių - kas vieniems tik šiukšlių krūva, kitiems - apvalius metus kauptas turtas. „Ei, chebryte, tik neimkit ten po tiltu gulinčio čiužinio. Ten vienas žmogelis ateina pamiegoti“, - pro dantyse žiojintį tarpą iškošė priėjęs vietinis gerai žinomas „gavrošas“. Teko sutikti, kad į juodus maišus gal ir nederėtų sugrūsti kažkieno būsto.
Į talką akimirkai atklydo ir visų viešų susibūrimų siela – kunigaikštis Vilgaudas. Jis nebuvo linkęs riesti nugaros, tačiau užsimojo talkininkams įkvėpti ryžto – rėksmingu balsu paskaitė Šventąjį Raštą. Ir papsėdamas pypkute siauru takeliu nuvinguriavo ieškoti kitų kuopelių.
Pažadėtu laiku atvykę komunalininkai entuziazmu nedegė. Į presavimo mašiną reikėjo sumesti kelis šimtus, jei ne kelias tonas pririnktų gėrybių. „Mes tik buitines šiukšles renkame“, - kraudamas maišus aiškino jų vyresnysis. Susimetę tik kuklų dešimtadalį sukrautų maišų jie pajudėjo toliau. „Atvažiuos kita mašina“, - lyg žadėjo, lyg teisinosi nutoldami.
Juodi maišai šeštadienį buvo didžiausia brangenybė. Jų paimti nuėjęs vienas kolega išgirdo, kad prie Subačiaus gatvės, ant Išganytojo kalno, kur stūkso vienuolyno siena, kažkam pavyko aptikti tikrą sąvartyną ir verkiant reikia pagalbos. Patraukėme ten.
„Norėjome sutvarkyti sodą, bet eidami vis tolyn aptikome kalnus šiukšlių“, - apie radybas pasakojo Dovilė įraudusiais skruostais. Vos saujelė nuo ryto ant šios kalvos plušančių žmonių sunkiai slėpė nuovargį. „Jūsų atėjimas mums kaip naujas jėgų gūsis“, - prisipažino jie.
Išsibarstę visi ėmėme ne tik krauti šlamštą į maišus, bet ir šūkauti atradę įmantresnę šiukšlę: Nelly Paltinienės plokštelę, „Vardinių receptų“ knygą, teptuką, dailius butelius. Apleistoje teritorijoje šalia skardinių garažų ir juose puvo ištisi gyvenimai: butelių duženos, švirkštai, krepšiai, lovos, automobilių dalys, popieriai, stiklo vata, foteliai, padangos, stalviršiai, prie spintelės durų priskretę prezervatyvai. „Ir kas gali čia mylėtis?“ - nusistebėjo viena mergina.
Netrukus ėmė trūkti maišų - palei aukštą kalėjimu virtusio vienuolyno sieną juodavo kelios eilės. Dar turėjom iš vienuolės pasiskolintą karutį ir rankas, kuriomis į vieną vietą sumetėm įvairią medieną - kad komunalininkams būtų lengviau. „O komunalininkai čia nenorėjo važiuoti, - sako Dovilė. - Atseit, sunkios mašinos negali užkilti. Teko skambinti vienam įtakingam žmogui, tik po to jie sutiko išvežti iš čia šiukšles“. O vėliau kiek nuliūdusi pridūrė: „Atvažiuos tik pirmadienį“, ir visų paprašė palikti kontaktus, nes po poros savaičių nusprendė sukviesti į sutvarkytą sodą ir pavaišinti iškeptu vyšnių pyragu.
Kol apžiūrėjom sodą, atkulniavo ir grupelė jaunuolių - vienas dručkis rankoje maigė nugertą alaus „bambalį“ ir kažkodėl bandė išlementi kelis angliškus žodžius, kuriuos palydėjo paskui jį sekusių gerokai jaunesnių mergiočių krykštavimas. „Tik butelių nepalikite“, - teišdrįso paprašyti Dovilė.
Sugrįžę prie Vilnelės priešpiet iškuoptoje vietoje radome jau įsikūrusius, akis išsikrapščiusius ir naujos dienos linksmybių maratoną „prie savo malkinės“ pradėjusią porą. Po keleto maratono dienų greičiausiai bus sunku patikėti, kad ir čia vyko aplinkos švarinimo akcija „Darom“.