Tokį Lietuvos prezidento ir Seimo narių elgesį paskatino ir JAV lietuviai, nuolankiai tylėję ir leidę visų išeivių bei emigrantų vardu kalbėti keletui save išsirinkusių ir „prezidentais” bei „pirmininkais” pasiskelbusių pokario išeivių. Jie sėkmingai atliko lobistų darbą, rūpindamiesi, kad jų vaikai ir vaikaičiai gautų Lietuvos pilietybę, patogiai pamiršdami, kad okupacijos metais Lietuvoje gyveno ir sovietinio režimo priespaudą kentėjo ne kas kitas, o po 1990 m. kovo 11-osios į užsienį išvykę emigrantai. Deja, jiems pilietybė nei dabartiniame, nei siūlomame pilietybės įstatyme, nenumatyta.
Reikia argumetų, kodėl JAV lietuvių bendruomenės ar PLB atstovai yra ne normali organizacias, o „grupė draugų”? Įdomu, kaip tai susiję su dviduba pilietybe? Prašom. XIII PLB Seimo rinkimų rezultatai. Už daugiausiai balsų surinkusią delegatę Teresę Gečienę balsavo „net” 37 asmenys. Antroje vietoje esanti Danguolė Navickienė gavo 36 balsus. 41-oje, paskutinėje, vietoje esančiam Edvinui Giedrimui pakliūti į PLB Seimą užteko 14 balsų.
Tai dar kartą įrodo, kad PLB, o ypač JAV LB veikloje dalyvauja juokingai mažas kiekis lietuvių, gyvenančių užsienyje. Organizacijos vadovai ir kiti aktyvistai išrenkami kelių tų pačių draugų, o ne dešimčių ar šimtų tūkstančių užsienyje gyvenančių lietuvių.
Daugelis PLB Seimo narių – vyresnės kartos emigrantai. Jiems Lietuva yra tik graži idėja, smagus laisvalaikio praleidimo būdas, o ne reali valstybė. Maždaug kaip Vilniuje frankofonų būrelis. Susirenka būrys sostinės gyventojų, linksmumo dėlei palaužo liežuvius tarpusavyje kalbėdami prancūziškai, suvalgo bagetę su Roquefort sūriu, o tada – atgal į realybę.
Taip ir Lietuvos mylėtojai senieji išeiviai. Susirenka, pašoka tautinių šokių, pavalgo kugelio. Pakalba smagumo dėlei lietuviškai, ir vėl back to business as usual.
Tokia saviveikla neturėtų išeiti už savo rato ribų, juolab – būti painiojama su Lietuvos valstybe ir jos politika. Juk Roquefort sūrio klubas iš Vilniaus nevažiuoja į Paryžių ir nepateikia Nicolas Sarkozy plano, kaip racionaliau išsaugoti Prancūzijos kultūrą?
Deja, kištis į politiką ir nurodinėti, kaip Lietuvoje turėtų būti priiminėjami įstatymai, prieš keliasdešimt metų iš Lietuvos išvykę išeiviai mėgsta. Jie atvažiuoja į Vilnių, smagiai praleidžia laiką prabangiai Senamiestyje įrengtuose butuose, pagurkšnoja vyną ir, tarp kitko, susitinka su LR prezidentu. Ko klauso prezidentas? Be abejo, kad jų. Juk šie žmonės atstovauja „visiems” emigrantams ir kovoja už „visų” teises.
Nustebtumėte sužinoję, kiek vadinamųjų „trečiosios bangos” emigrantų nėra girdėję apie LB ar kitas panašias organizacijas. Sudėjus girdėjusių ir negirdėjusių, jos veikloje dalyvaujančių ir nedalyvaujančių skaičių, paaiškėja, kad Lietuvos prezidentui ir Seimui patarimus dalija nieko nesusigaudanti, tik savo siaurus interesus mėginanti prastumti užsienio lietuvių mažuma.
Ironiška, bet iš tiesų senoji išeivija kovoja tik už savo, savo vaikų, anūkų ir proanūkių teises. Jie kažkodėl yra įsitikinę, kad palikti Lietuvą prieš pat Antrąjį pasaulinį karą ar jo metu buvo daug moraliau negu gyventi okupuotoje Lietuvoje, kentėti sovietinę priespaudą ir vis tiek išlikti lietuviais.
Sakysite, čia slidus reikalas, apie moralę kalbėti nederėtų? Tai kodėl tada Lietuvos prezidentas ir Seimas vis giliau lenda į moralės reikalus ir siekia suskaldyti lietuvių kilmės asmenis į moralius ir nemoralius?
Prezidento Valdo Adamkaus pateiktas ir Seimo patvirtintas projektas numato, kad LR pilietybė bus suteikiama nuo 1919 metų sausio 9 dienos iki 1990 metų kovo 11 dienos iš Lietuvos išvykusiems asmenims ir visiems jų palikuonims, kurio bent vienas iš tėvų buvo Lietuvos Respublikos (LR) pilietis. Tačiau – ne tiems, kurie į užsienį išvyko gyventi po 1990 m. kovo 11 d.
Jeigu su tuo sutiks Seimo komitetai ir projektas taps įstatymu, neribotas skaičius užsienyje gimusių praėjusio amžiaus pradžios lietuvių palikuonių galės jau nuo 2010 m. sausio 1 d. prisistatyti Vilniuje ir pareikalauti Lietuvos pilietybės. Lietuvių kalbos mokėjimas, elementarus suvokimas apie Lietuvos kultūrą ir istoriją, ryšiai su Lietuva – nei dabartiniam Lietuvos prezidentui (beje, buvusiam išeiviui), nei Seimui, nerūpi. Jie nusiteikę atiduoti pilietybę su Lietuva nieko bendro neturintiems amerikeičiams, britams, vokiečiams ar australams.
Kai kuriems jų, tarkime, amerikiečiams, turėjusiems vieną prosenelę lietuvę, Lietuvos piliečio pasas atvers neribotas galimybes Vakarų Europoje, kurių jie, kaip amerikiečiai, neturėtų.
Juk Lietuva – Europos Sąjungos narė. Asmeniškai pažįstu dešimtis amerikiečių jaunimo, kurie trokšte trokšta dirbti Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Anksčiau ar vėliau Lietuvos piliečiai galės dirbti visose ES valstybėse-narėse. Tada toks naujai iškeptas „lietuvis” iš JAV, pasiėmęs LR pasą, keliaus tiesiai į Paryžių, o ne į Vilnių, ir ten prisidės prie Prancūzijos, o ne Lietuvos, ekonomikos kėlimo.
„Lietuviškiausiame” JAV mieste Čikagoje lietuvių kilmės asmenų, kurie nekalba lietuviškai ir nėra nė karto buvę Lietuvoje – nors vežimu vežk. Visi jie, pagal siūlomą įstatymo projektą, turėtų teisę gauti Lietuvos pilietybę. Mat visų jų seneliai ar proseneliai buvo lietuviai.
Teko keleto tokių, paklausti, ką jie žino apie Lietuvą, jos kultūrą, tradicijas. Sudėjus jų visų atsakymus, pašalinus iš jų mandagybes, tokias, kaip „mano senelis kalbėjo juokingai, su akcentu, mes maži vaikai mėgdavome jo klausytis, nes būdavo labai keista”, paaiškėtų, kad apie prosenelių šalį jie nežino nieko. Jiems, antros, trečios, ketvirtos kartos „lietuviams”, Lietuva yra tiek pat svarbi kiek Trinidadas ir Tobagas. Jiems nerūpi krepšinis, jie neįsivaizduoja, kiek Lietuvoje yra gyventojų ir jie nuoširdžiai abejoja, ar Vilniuje nakčiai neįvedama komendanto valanda, neužgesinamos šviesos, o žmonės turi tokią prabangą kaip automobiliai ir karštas vanduo.
Ir puiku. Jiems niekuomet ir nekiltų noras Lietuvos pilietybės prašyti. Bet jeigu paaiškės, kad duoda… kodėl gi nepaėmus. Atsiradus galimybei, paims ne vienas ir ne dešimt. Beje, kuo toliau nuo Čikagos, tuo tokių „lietuvių” daugiau.
Nemėginu įrodinėti, kad pilietybė turėtų būti painiojamas su tautybe. Tačiau kokius kriterijus bepasirinktume, paprasčiausias sveikas protas sako, kad Lietuvoje 1975 m. gimęs ir augęs, 2000 m. į JAV atvykęs Petras Petraitis, 2009 m. įgijęs JAV pilietybę, yra rimtesnis kandidatas turėti lietuvišką pasą, negu 1975 m. JAV gimęs Johnas Doe, kurio prosenelis Jonaitis iš Lietuvos pasitraukė 1919 m.
Ar ne paprasčiau būtų laikytis Konstitucijos, ir bent jau kol kas ne plėsti, bet siaurinti pilietybės turėtojų gretas. Dabartiniu atveju, su kiekvienu nauju pasiūlymu išeinama už teisingumo ir sveiko proto ribų.