Kaip įtikinti žmones, kad sumanytas reikalas — skaidrus ir nesavanaudiškas? Šis klausimas 36 metų G.Kairaičiui dabar pats aktualiausias. Prieš kelias savaites regioniniuose laikraščiuose pasirodę skelbimai apie dovanojamą puikią sodybą sukėlė ne tik didelį susidomėjimą, bet ir daugybę įtarimų.
Susigundžiusieji išskirtine dovana daugiau informacijos ieškoti skubėdavo skelbime nurodytame interneto tinklalapyje. Ne vieno entuziazmą keisdavo nusivylimas, paaiškėjus, kad žadama dovana — ne ranka pasiekiamas gėris, o tik galimo laimėjimo jaukas.
Dovana — už aukas
Savo sodybą dovanoti žadantis G.Kairaitis pirmiausia siūlo visiems norintiems ją gauti savo aukomis paremti jo steigiamų vaikų ir senelių globos namų statybą.
Mažiausia auka — 12 litų. Nes būtent tiek kainuoja vieni pietūs paprastoje užeigoje.
„Argi sunku atsisakyti vienų pietų?“ — klausė viešosios įstaigos Gudelių šviesos namų steigėjas G.Kairaitis ir pridūrė, kad pietums išleidžiantys daugiau ir aukoti galėtų daugiau.
Jo dovanojama sodyba atiteks vienam aukotojų, išrinktam burtais. Raktai ir nuosavybės dokumentai naujajam savininkui bus įteikti po trejų metų — globos namų atidarymo dieną. Taip žada steigėjas.
Tačiau tokios dovanojimo sąlygos ne vienam apie jas paskaičiusiam sukėlė įtarimų, kad tai tik dar viena afera pinigams iš lengvatikių vilioti. Tokios mintys neaplenkė ir Kazlų Rūdos savivaldybės valdžios atstovų.
„Pasirodžius skelbimams ir informacijai internete, nurodėme seniūnijai pasidomėti situacija. Seniūnija informavo, kad kreipėsi į policiją“, — „Ekstrai“ sakė Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos direktorius Valdas Kazlas. Tačiau policijos šis reikalas nesudomino — pareigūnai nusikaltimo neįžvelgė ir ikiteisminio tyrimo nepradėjo.
„Į mus raštu kreiptasi dėl galimos nusikalstamos veikos, sukčiavimo. Tačiau, norint pradėti ikiteisminį tyrimą, turėtų būti vienas ar keli nukentėję asmenys, o jų nėra“, — paaiškino Kazlų Rūdos policijos komisariato vadovas Edvardas Gruzdys.
G.Kairaitis prisipažino sulaukęs ir tiesioginių priekaištų iš žmonių, kad galbūt prisidengęs kilniu tikslu ir viliodamas brangia dovana rezga aferą norėdamas pasipelnyti.
Po tokios reakcijos vyras iš pradžių ketino pergalvoti dovanojamos sodybos idėją, bet paskui nusprendė viską palikti taip, kaip yra.
„Mūsų mintys nesikeičia ir jos nesikeis. Nusprendžiau padovanoti sodybą, kad paakinčiau žmones aukoti pinigų globos namams“, — dėstė G.Kairaitis. Jis įsitikinęs, kad tai visai nepanašu į loteriją — tik dovana pritraukiant lėšų įstaigai.
Paskutinis gyvenimo tikslas?
Jaukūs, pavyzdiniai globos namai, kuriuose galėtų gyventi ne mažiau kaip 60 vaikų ir ne daugiau kaip 30 senelių, G.Kairaičio teigimu, — sena jo svajonė ir didžiausias, paskutinis, gyvenimo tikslas.
Apie jį vyras tikino galvojantis nuo vaikystės, kai važinėdavo į šaškių varžybas ir dažnai jose varžytis tekdavo su internatų auklėtiniais.
„Dauguma jų žaisdavo labai gerai. Matydavau, kaip jie džiaugiasi laimėję ir kaip su jais elgiasi atlydėję internatų darbuotojai. Aš visą kelią iki namų praverkdavau. Ir atėjo ta diena, kai dėl tokių vaikų galiu ką nors padaryti“, — aiškino G.Kairaitis.
Kodėl šį sumanymą įgyvendinti ėmėsi būtent dabar, kai dauguma galvoja vien apie tai, kaip ištverti sunkmetį, o ne įkūnyti gražias vaikystės svajones?
„Kai yra geri laikai, tokie projektai nieko nedomina. O prasidėjusi krizė jau suvienodino daug žmonių ir dar daug jų suvienodins. Ir ne vienas pasijus taip, kaip jaučiasi našlaičiai vaikai“, — dėstė globos namų steigėjas.
Savo idėjos rėmėjams dovanoti skirtą sodybą vyras pastatė labai gražioje vietoje: Gudelių kaimo pakraštyje, beržynėlyje prie didelio tvenkinio — rekreacinėje zonoje. Dėl to buvo kilęs triukšmas, tačiau G.Kairaitis teisme įrodė, kad naujas namas iškilo buvusios sodybos vietoje.
Iš pradžių sodybą vyras ketino parduoti už 1 milijoną 600 tūkstančių litų. Jis jau buvo radęs ir pirkėją, su kuriuo tarėsi, kad 650 tūkstančių litų būtų pervesta į banko sąskaitą — tokio dydžio paskolą G.Kairaitis yra paėmęs šiai sodybai statyti ir užstatęs kitoje tų pačių Gudelių vietoje esantį savo namą.
Likusius pinigus — beveik milijoną — pirkėjas turėjo pervesti į viešosios įstaigos fondą.
Tačiau sandėris neįvyko. G.Kairaitis įtaria, kad pirkėją atbaidė žinia apie netolimoje kaimynystėje galinčius atsirasti globos namus. Jie turėtų įsikurti greta jo paties namų, 22 hektarų plote.
10 hektarų čia esančios savo žemės sūnaus idėjai įgyvendinti pažadėjo dovanoti tėvai. Dėl likusių 12 ha pirkimo G.Kairaitis jau sutarė su jų savininku.
O sodybą, kurios parduoti nepavyko vėliau atsiradusiam dar vienam pirkėjui, vyras nusprendė dovanoti vildamasis paskatinti žmones aukoti.
Jis pripažino, kad dalis tų aukų — 650 tūkstančių litų — bus skiriama paskolai grąžinti. „Bet juk sodyba jau bus ne mano — ji atiteks vienam aukotojų“, — nieko keista neįžvelgia G.Kairaitis.
Jis nusiteikęs globos namus įkurti vien savo paties ir geranoriškomis aukotojų lėšomis: nenori turėti reikalų nei su pelno siekiančiomis verslo struktūromis, nei su valstybinėmis ir religinėmis institucijomis. Nors bandė kalbėtis kone su visų jų atstovais, abiem pusėms priimtinų sutarimų nerado ir ėmėsi savo projektą įgyvendinti vienas.
Juodadarbis, ne verslininkas
Kol kas jis yra vienintelis viešosios įstaigos steigėjas ir jos vadovas. Įkurtuose globos namuose, jų steigėjo manymu, dirbs apie 50 žmonių. Tuomet G.Kairaitis ketina samdyti ir įstaigos vadovą, turintį tinkamą išsilavinimą. Apie savo paties išsimokslinimą jis per daug kalbėti nelinkęs. Pakamantinėtas nusijuokia: 6 klasės. „Penkiolikos metų būdamas paėmiau šakes ir pasakiau, kad geriau mėšlą mėšiu, nei eisiu į mokyklą, ir nebėjau“, — prisipažino vyras.
Kas jis šiandien? Dairiausi po nepriekaištingai sutvarkyto, ąžuolo skulptūromis papuošto namo kiemą ir bandžiau spėti: verslininkas? Šeimininkas purtė galvą ir gynėsi: „Koks aš verslininkas? Aš — juodadarbis“. Valdiškame darbe nedirba, įmonės neturi, darbo biržoje neregistruotas.
— Tai iš ko gyvenate? — klausiau.
— Vogti neinu, užsidirbu tiek, kiek man reikia pragyventi.
— Kaip užsidirbate?
— Ateikite, aš jums ką nors suprojektuosiu, jūs man pietus nupirksite ir man to užteks.
— Vien pietus gaudamas nei tokio namo, nei sodybos, kurią skelbiatės dovanosiantis, nepastatysi.
— Jums atrodo, kad čia labai daug pinigų? Aš čia viską pats dariau, niekas nieko nedarė. Turiu rankas, kojas ir sugebu šį tą pasidaryti. Man to užtenka pragyvenimui. Vogti nevagiu, policijos duomenų bazėse mano pavardės nerasite.
— Teko girdėti, kad statote ir parduodate namus?
— Esu porą pardavęs.
— Turite šeimą?
— Turiu, bet ir neturiu. Žmona išėjo. Jai pasirodė, kad bus per sunku. Buvau jai pasakęs, kad pastatysiu namus tokius, kokių noriu aš, o šalia jų — globos namus. Kol buvo Lietuvoje, su abiem vaikais puikiai sekėsi bendrauti, o kai išvyko į užsienį, ryšys nutrūko. Aš juos labai myliu, bet prisiminti dažnai nenoriu, nes tai — per skaudu.
— Gal siekis bet kokia kaina įkurti globos namus susijęs su jūsų religiniais įsitikinimais?
— Dar gražiau. Aš gyvenime bažnyčioje nesu buvęs, Komunijos nepriėmęs.
— Bet jūsų įsteigtos viešosios įstaigos tinklalapyje viskas pateikiama krikščioniškame fone.
— Tuo, kas virš mūsų yra, aš labai tikiu. Mane daug apsaugojo ir dar saugos.
— Ar draugai pritaria jūsų sumanymui?
— Draugų turėjau, kol gėriau. Jau aštuonerius metus alkoholio visai nevartoju, tad ir draugų nebeliko.
— Ar daug žmonių jau susidomėjo jūsų idėja steigti globos namus ir paaukojo pinigų?
— Susidomėjusių buvo daug, o aukojusių — dar ne. Žmonės labiausiai nori skaidrumo. Aš visą gyvenimą jo siekiau ir dabar aiškiai parodysime, kiek pinigų bus surinkta, kam tiksliai jie išleisti. Viskas bus vieša.
— Kiek pinigų jau surinkta?
— Negaliu pasakyti, nes nežiūriu į sąskaitą. Man dabar tų pinigų nereikia, aš iš ten neimu. Visam projektui reikėtų 12—15 milijonų. Tai tikrai nedaug tokiam objektui.
— Jūs ganėtinai miglotai kalbate apie savo paties pajamas. Gal ir tai skatina žmonių nepasitikėjimą — juk jei tokį projektą imtųsi įgyvendinti milijonierius filantropas, reakcija būtų kitokia?
— Aš kalbu taip, kaip yra.
— Ką darysite, jei reikiamos pinigų sumos nepavyks surinkti?
— Nukelsime projekto įgyvendinimą dar metams. O jei ir tuomet nepavyks, tarsimės su aukotojais, ką su surinktais pinigais daryti: juos grąžinti ar nupirkti reikalingos įrangos sergantiems vaikams.
Vietiniai neturi nuomonės
Kazlų Rūdos savivaldybė prie galimo globos namų steigimo Gudeliuose neprisideda. Senelių globos namai Kazlų Rūdoje yra, o vaikų globos namų paslaugas savivaldybė perka. Įtariai į siūlymą dovanoti sodybą žvelgę vietos valdininkai kategoriškos nuomonės apie visą šią istoriją neturi.
„Čia tas atvejis, kai net negaliu komentuoti. Kas jam gali uždrausti daryti tai, ką jis dabar daro? Jis turi namą, namas jo. Jeigu žmonės patikės, gal tie globos namai ir atsiras. Idėja graži, gal ji ir bus įgyvendinta. Kairaičiai turi verslininkų gyslelę“, — svarstė Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos direktorius V.Kazlas.
Kadangi žurnalisto smalsumas stipresnis už abejones, nusprendžiau: paaukosiu tuos 12 litų. Ir žiūrėsiu, kas bus po trejų metų: ar kvies į įkurtuves, ar tarsis, ką daryti su pinigais, ar teks prisipažinti, kad užkibau ant lengvatikiams mesto jauko.