„Vaikų gydytojas“. Tik tiek užrašyta ant vizitinės kortelės garsaus visuomenės veikėjo, Maskvos skubiosios vaikų chirurgijos ir traumatologijos mokslo tiriamojo instituto direktoriaus, Pasaulinės skubiosios pagalbos ir katastrofų medicinos asociacijos steigėjo.
— Jūsų vadovaujama skubiosios pagalbos gydytojų brigada 2002-ųjų gegužę išgelbėjo 27 vaikus, sužeistus Dagestano mieste Kaspijske. Per Pergalės dienos eitynes sprogimas nusinešė daugiau nei keturiasdešimties žmonių gyvybę. O po pusmečio jau kaip derybininkas su teroristais atsidūrėte Maskvoje, Dubrovkos teatre. Ką pasakote teroristams, kad jie apskritai leidžiasi į šnekas?
— Man teko akis į akį susitikti su teroristais ir Maskvoje, ir Beslane, ir Šiaurės Kaukaze. Svarbiausia — išlikti savimi. Būti ramiam. Jie turi pajusti, kad jiems nekyla grėsmės ir kad derybininkas ateina su gerais ketinimais.
— Žiūrovai, kurie rinkosi į miuziklo „Nord-Ost“ premjerą, neplanavo užsibūti teatre. Bet kartu su aktoriais tapo teroristų įkaitais. Kas vyko, kai buvote įleistas derėtis?
— Teatro patalpose pamatęs sužeistą jų kovotoją, tualete paskubomis įsirengiau kažką panašaus į operacinę. Susiuvau jam rankos žaidą. Neturėjau teisės jam nesuteikti pagalbos: kiekvienas gydytojas tai privalėtų padaryti. Bet per tai patekau į susišaudymą. Mat dvi mergaitės iššoko per langą gretimame tualete. Jos pasileido bėgti žmonių link, o joms pavymui pasipylė šūviai. Laimė, netaiklūs. Tuomet kariškiai užsipuolė mane, tarsi būčiau surengęs pabėgimą. O čia dar mūsiškiai atsakė ugnimi.
Po viso to šešias valandas praleidau su įkaitais. Galop apie 11 valandą vakaro vienam užsienio korespondentų pavyko susisiekti su teroristais. Jis ir paklausė, kurgi esąs „tas gydytojas derybininkas“. Jam buvo atsakyta: „Išėjo“. — „Ne, neišėjo. Jis pas jus“, — taip žurnalisto dėka buvau paleistas.
Suskubau burti medikų. Surinkome porą dėžių būtiniausių vaistų ir medicinos priemonių. Nes, būdamas tarp įkaitų, mačiau, ko labiausiai jiems reikia.
Juk žmonės atėjo į teatrą. Niekas nesitikėjo, kad teks jame užsibūti. Vieniems nugarą skaudėjo, kiti buvo peršalę, tretiems pakilo temperatūra, dar kitiems nuo kontaktinių lęšių buvo išsausėjusios akys.
Apskaičiavau, ko ir kiek reikėtų, ir surinktus vaistus bei vandens perdavėme įkaitams. Tarp jų buvo ir gydytojų. Vienas jų buvo nužudytas.
— Po įkaitų dramos Kremliuje susitikote su tuomečiu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Išlydėdamas V.Putinas jums patarė: „Niekada daugiau neikite pas juos (teroristus). Jie juk — bepročiai“. Praėjo pora metų, ir jūs atsidūrėte Beslane. Nepaklausėte prezidento?
— Kartais būnu ir nepaklusnus. Gyvenu taip, kaip manau esant teisinga. Niekada nesu pasakęs to, kas prieštarautų mano įsitikinimams. Niekada nežengčiau nė žingsnio, kad ir kaip kas prašytų, jei tai prieštarautų mano nuostatoms.
— Ar skyrėsi teroristai ten, Maskvoje, ir tie, kurie 2004-aisiais užgrobė Beslano mokyklą Šiaurės Osetijoje? Ten žuvo beveik pusketvirto šimto žmonių, iš jų pusė — vaikų.
— Movzaras Barajevas, teroristų išpuolio Dubrovkos teatre vadas, nublanksta prieš antžmogius, užgrobusius Beslano mokyklą.
Maskvoje pirmąją įkaitų dramos naktį derėjausi su M.Barajevu. Jis man pažadėjo atiduoti visus tarp įkaitų esančius vaikus. Apgavo. Nors vaikų ten buvo per keturiasdešimtį, padedant Raudonojo Kryžiaus atstovams, pavyko išvesti vos aštuonis. Iš tų, kurie liko, maždaug pusė žuvo.
Vis dėlto teroristai — žvėrys. Vaikams, moterims surengti akistatą su mirtimi? Jei nori, tesišaudo karo lauke.
Pasigailėkite manęs, neklausinėkite apie Beslaną. Vos imu pasakoti, man viskas iškyla prieš akis. Neduokdie, kitiems tai patirti. Pasakysiu tik tiek, kad nebuvo nė vieno per išpuolį sužeisto vaiko, kurio vėliau nebūčiau konsultavęs ligoninėse. Nė vieno.
— 1988-aisiais įkūrėte Pasaulinę skubiosios pagalbos ir katastrofų medicinos asociaciją. Nuo to laiko jūsų vadovaujama vaikų chirurgų brigada atsiranda karščiausiuose pasaulio taškuose — katastrofų, žemės drebėjimų, karinių konfliktų zonose. Kaip ta brigada atsirado?
— Po 1988-ųjų žemės drebėjimo Armėnijoje būta tokio pakilimo. Kai kolegų paklausiau, kas norėtų su manimi važiuoti į Armėniją ir pagelbėti sužeistiems vaikams, užsinorėjo visi. Ir įsižeidė tie, kurių nepaėmiau.
Ten dirbdamas iškėliau hipotezę: jei per katastrofas nukentėjusiems vaikams pagalbą suteiktų ne šiaip sau chirurgai, bet vaikų specialistai — traumatologai, neurochirurgai, reanimatologai, rezultatai turėtų būti geresni.
Pastaruosius dvidešimt metų dirbome daugybėje šalių. Gelbėjome vaikus Alžyre, Egipte, Turkijoje, Gruzijoje, triskart — Afganistane, Irane, Pakistane, Indijoje.
Skubėdavome visur, tik įvykdavo žemės drebėjimas ar vykdavo kariniai konfliktai.
Ir ši veikla patvirtino mano prielaidą: jei pagalbą katastrofos vietoje vaikams teikia specialistai, ji daug veiksmingesnė. Ir mirštamumas mažesnis perpus, ir galūnių amputacijų perpus mažiau, taigi ir vaikų invalidų — daug mažiau.
Gaila, kad kitos tokios vaikų medikų brigados pasaulyje nėra. Dirbame be jokio atlygio.
Esu įsitikinęs, kad tokių brigadų turėtų būti nors po vieną Vakarų Europoje, Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje. Jų veiklą galėtų koordinuoti koks nors centras.
Bet kažkodėl viskam tam — bendram darbui — koją pakiša istorinės tautų nuoskaudos. O juk pasaulyje, kur tik nutiktų kokia katastrofa, visada trūksta vaikų gydytojų pagalbos.
Neseniai, sausį, grįžome iš Gazos ruožo. Išskubėjome į jį, kai Izraelis pradėjo bombardavimus. Buvo labai sunku ten patekti. Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komitetas mums negalėjo pagelbėti. Bet mums pavyko pasiekti Gazą per Egiptą ir padirbėjome ten kaip reikiant.
Aš — gydytojas, ne politikas. Man nesvarbu, kokios religijos ar tautybės vaikui teikiu pagalbą. Dirbau Indijoje, kuriai ne prie širdies — Pakistanas. Paskui dirbau Pakistane, Izraelyje — daugybėje šalių. Per Armėnijos ir Azerbaidžano karą pagalbą vaikams teikiau ir vienoje, ir kitoje kariaujančioje pusėje. Ir Jugoslavijoje — taip pat.
— Ar per tuos dvidešimt metų buvo šalių, kurios jūsų neįsileido?
— Buvo. Anksčiau — žemės drebėjimo sukrėsta Kinija, dabar — Italija. Italai atsisakė mūsų pagalbos. Kodėl? Nežinau.
— Ar į kelią pasiimate ir savo įrangos, vaistų?
— Visada, būtinai. Bet paprastai vaistų užtenka ir vietinių.
Atvykę į vietą, surenkame sužeistus vaikus į vieną ligoninių ir teikiame jiems pagalbą. Daugumą juk tenka skubiai operuoti. Bet niekada nelaukiame, kol mumis pačiais kas pasirūpins ir duos darbo.
Kai atvykstame, kokį pusdienį dar tvyro įtampa: kas čia tokie atsirado? Iš Rusijos? Ką gi jie moka? Bet pakanka pusvalandį pastovėti palinkus prie operuojamo sunkaus ligonio, ir netrunka paaiškėti, kas yra kas.
Kad ir kur dirbtume, kalbos barjerų paprastai nekyla. Susikalbame angliškai, prancūziškai, rusiškai, jei reikia — ir gestais.
— O jūsų artimieji? Kaip jie jaučiasi, kai viską metęs išlekiate į karinio konflikto zoną?
— Nieko jiems nesakau. Žmona Lena, sūnaus šeima apie tai sužino, kai jau būnu įsėdęs į lėktuvą. Pasakau, kur skrendu, ir tiek. Iš tikrųjų nenoriu jų iš anksto jaudinti: jiems ir paskui to jaudulio būna į valias. Priimu spendimą vyriškai, nesitardamas. Toks jau esu.
— Ar teko pagalbą teikti per pernykštį Rusijos ir Gruzijos konfliktą?
— Ne. Bet man apskritai labai gaila, kad tas konfliktas įvyko. Todėl, kad mano pirmoji žmona — gruzinė. Taigi ir mūsų sūnus, kuriam dabar penkiasdešimt dveji metai, turi gruziniško kraujo.
Ten praėjo mano jaunystė: Gruzijoje pilna giminių, draugų. Ir pats esu Gruzijos mokslų akademijos narys.
Bet pernykštis konfliktas turi savo istoriją.
Su keletu medikų buvau atskridęs į Gruziją teikti pagalbos per praėjusio dešimtmečio pradžios pilietinį karą, kai Gruzijos prezidentas dar buvo Zviadas Gamsachurdija. Vyko pilietinis karas. Per Tbilisį buvo neįmanoma pervažiuoti, nes vakarais šaudyta į visus iš eilės.
Aš skubėjau pas vaikus, kurie nukentėjo per žemės drebėjimą, įvykusį šiaurinėje Gruzijos dalyje, netoli Cchinvalio. Mums buvo duotas šarvuotis. Važiavome per Cchinvalį: mačiau tuomet sugriautą, subombarduotą, sudegintą miestą. Gruzinams jį okupavus, dauguma osetinų tuomet turėjo emigruoti į Šiaurės Osetiją.
Pernykštis konfliktas buvo ankstesniojo atgarsis. Manau, buvo baisi Gruzijos klaida. Esu priešininkas bet kokių veiksmų, kurie apsunkina tarptautinę padėtį ir išprovokuoja atsakomąją reakciją.
— Po 50 metų pertraukos apsilankėte Lietuvoje ir per vieną viešnagės dieną suskubote aplėkti keletą Vilniaus gydymo įstaigų, kuriose teikiama pagalba vaikams. Koks buvo tokio trumpo vizito tikslas?
— Ne šiaip sau atvykau į Vilnių. Man rūpėjo sužinoti, kaip pas jus teikiama medicinos pagalba vaikams. Ir man čia pagelbėjo Lietuvos ambasadorius Rusijoje Antanas Vinkus.
Kadangi mano skubiosios pagalbos brigada dirba visame pasaulyje, teikdamas vaikams pagalbą pasidomiu, kaip toje šalyse apskritai organizuota sveikatos apsaugos sistema.
Ką apie tai mano žmonės ir kokie yra pagalbos vaikams ypatumai. Bet nė vienoje šalyje nesutikau žmonių, kurie būtų patenkinti savo šalies sveikatos apsauga.
Rusijoje taip pat daug problemų. Pertvarkos metais ypač sustiprėjo užmojai sunaikinti pediatrijos tarnybą: uždaryti vaikų poliklinikas, o vaikų sveikatą patikėti bendrosios praktikos gydytojams.
Tai buvo ne šiaip sau idėja, bet primesta Pasaulio plėtros banko, kuris ją finansavo, ir Pasaulinės sveikatos organizacijos, kuri neperprato mūsų vaikų sveikatos apsaugos sistemos.
Sugebėjome apginti savo sistemą ir neleidome sunaikinti vaikų poliklinikų, moterų konsultacijų, o svarbiausia — neleidome uždaryti pediatrijos fakultetų medicinos universitetuose.
Ir pas jus, Lietuvoje, padaugėjo vaikų, kurie hospitalizuojami. Pas mus — taip pat, nes bendrosios praktikos gydytojai nesugeba nustatyti vaikų ligų.
Bet pas jus neonatologai dirba puikiai, kaip ir vaikų chirurgai bei reanimatologai. Gera ir nudegimų pagalba.
Aš juk operuoju iki šiol, žinau, ką šneku. Mums yra ko iš Lietuvos medikų pasimokyti.
Ir jūsiškiai iš mūsų neurochirugų galėtų pasisemti patirties. Nematau nė vienos priežasties, kuri neleistų bendradarbiauti mūsų ir jūsų medikams.