Pirmiausia V.Adamkus yra žmogus, kurio politinės pažiūros susiformavo ne Lietuvoje. Antra, V.Adamkus geriausiai jautėsi užsienio politikos srityje. Gali būti, kad jis niekuomet taip ir nesuprato, o ten, kur suprato, užsidengdavo akis ir apsimesdavo nesuprantantis, kaip politika daroma Lietuvoje.
Didžiąją dalį savo sąmoningo gyvenimo metų Amerikoje praleidęs prezidentas savo mentalitetu liko 29 metus tarnybai JAV federalinės valdžios aparate atidavęs pavyzdingas pareigūnas su solidžiomis respublikoniškomis vertybėmis.
Kai prieš kiek daugiau nei savaitę jis kritikavo B. Obamą, Lietuvos vadovo lūpomis kalbėjo savo įsitikinimais niekuomet neabejojantis respublikonas. Kalbos apie ,alpstančius B.Obamos gerbėjus – tipiškas charizmatiško lyderio niekaip nerandančių respublikonų žargonas, kuriuo pradeda ir pabaigia savo pasisakymus kiekvienas save gerbiantis šios partijos narys.
Iki šiol stebina, kiek daug lietuvių šio V.Adamkaus fakto nežino arba nekreipia į tai dėmesio. Priklausymas vienai ar kitai partijai, juo labiau – einant federalinio lygmens pareigas – visam gyvenimui suformuoja tam tikras žmogaus pažiūras.
Nesileidžiant į respublikoniško mąstymo ypatumus, pakanka pasakyti, jog nuosaikiu dešiniuoju laikytas V.Adamkus daug geriau jaučiasi kalbėdamas apie moralines vertybes, užsienio politiką, būtinybę, kad Lietuva būtų apginta nuo Rusijos, negu apie ekonomiką ar socialines problemas.
Kritikuodamas B.Obamą, prezidentas V.Adamkus kaip tik ir pabrėžė, kad JAV prezidento kalba nusivylė kaip žmogus, ,,asmeniškai sekdamas užsienio politiką”. Žinant tai, neverta stebėtis, kad kadenciją baigiančiam prezidentui buvo neįdomi vidinė Lietuvos partijų mechanika.
Dvipartinėje sistemoje subrendusiam ir iškilusiam V.Adamkui, kaip ir bet kuriam kitam amerikiečiui, iš karto ima skaudėti galvą vien pagalvojus apie tai, kad 3 mln. gyventojų šalyje gali būti keliasdešimt partijų.
Tokio košmaro V.Adamkui kaip Tautos prisikėlimo partijos iškilimas ir griausmingas patekimas į Seimą galėjo palinkėti tik didžiausias priešas. Toks scenarijus taip smarkiai kertasi su amerikietiška logika, kad galiu lažintis, jog Lietuvos vadovas apturėjo tikrai ne vieną bemiegę naktį sapnuodamas košmarus, kaip Seimo pirmininku prisaikdinamas Arūnas Valinskas, o visa Lietuva ,,alpsta” sekdama tokias naujienas, kuo savo kabineto duris dekoruoja Antanas Nedzinskas.
Beje, abejoju, kad V.Adamkus buvo didelis A.Valinsko, kaip šoumeno, gerbėjas. Jeigu dabartinis prezidentas turi laiko pasiklausyti buvusios savo partijos idėjinio vado Billo O’Reilly radijo laidų ir nors kiek kreipia dėmesio į jo rekomendacijas, tai A.Valinskas kadenciją baigiančiam Lietuvos vadovui turėtų atrodyti kaip lėkšto ir beverčio masėms skirto pliauškalų meno propaguotojas.
Tačiau kad ir ką sakytų V.Adamkaus kritikai, dabartinis Lietuvos vadovas daug prisidėjo prie to, kad mūsų šalis integruotųsi į tarptautinę bendruomenę. Esu įsitikinusi, kad istorikai ne kartą su pasigardžiavimu perpasakos, kaip 2007 metais 80-mečio V. Adamkaus lakstymas aukštyn-žemyn laiptais tarp kaprizingos lenkų ir užsispyrusios vokiečių bei prancūzų delegacijų Briuselyje išgelbėjo Europos Sąjungos reformą nuo kracho.
Su V.Adamkumi mielai bendravo amerikiečiai. Net ir tas pats demokratas B.Obama, viešėdamas Europoje, kalbėdamas su Lietuvos vadovu iš karto rado bendrybių; prezidentai pasikalbėjo apie Čikagą, kurią abu laiko namais, ir pajuokavo, kad šis miestas unikalus tuo, kad pasauliui davė du prezidentus.
Sklaidant užsienio spaudą būtų nelengva rasti aštrios V.Adamkaus kritikos (išskyrus, žinomą, rusišką žiniasklaidą). Priešingai, Lietuvos vadovą užsienio kolegos politikai ir žurnalistai vertino.
Neįsivaizduojama, kaip tokios pagarbos pavyktų nusipelnyti kai kuriems dabartiniams kandidatams į prezidentus. Nežinia, ko turėtų imtis Valentinas Mazuronis ar Loreta Graužinienė, kad taptų Europoje ar JAV gerbiamais politikais. Apie ką galėtų kalbėtis B.Obama ir L.Graužinienė, B.Obama ir V.Mazuronis?
Ar neatsitiktų taip, kad JAV prezidentas žino daugiau apie Lietuvą negu kai kurie kandidatai į Lietuvos vadovo postą – apie Ameriką. Bet kuriam Vakarų šalies vadovui būtų daug lengviau bendrauti su arabų šeichu, negu su kai kuriais lietuvių politikais.
Lietuvos rinkėjams teks spręsti, ar iš tiesų geriausia V. Adamkaus įpėdinė būtų Dalia Grybauskaitė. Ji apsitrynusi Europos biurokratinių įstaigų koridoriuose, tačiau kažkodėl žiniasklaidoje kalbos apie jos kandidatūrą vis dažniau įgauna toną, tarsi būtų diskutuojama apie geresnę iš visų blogybių.
Matyt, yra pagrindo baimintis, kad D.Grybauskaitei tarptautiniuose reikaluose pritrūks V.Adamkaus patirties ir charizmos. Jeigu ji neras būdo, kaip surasti pastaruoju metu pamestą Prezidentūros raktą į vidaus politikos skrynelę, D.Grybauskaitė rizikuos tapti nuobodžia ir neįsimintina bankrutuojančios Rytų Europos valstybės vadove, kuri menkai ką gali pakeisti savo šalyje.
Nesvarbu kas pakeis V.Adamkų šalies vadovo poste, tai bus Lietuvoje subrendęs politikas. Jai ar jam teks išlaikyti testą, kurį neabejotinai pateiks ateities istorikai: ar 2009 m. Lietuva buvo subrendusi prezidentu turėti ne buvusį komunistą ir ne tą, kurį tektų pašalinti iš posto už pernelyg didelę draugystę su Rusija?
Jei ne, galbūt per 2014 m. rinkimus vėl teks dairytis, kas sutiktų importuoti pradžioje savo apavą, o galiausiai ir pats pasiryžtų atsisakyti šilto gyvenimo užjūriuose ir grįžtų gelbėti Lietuvos.
Apsisprendimas grįžti į Lietuvą ir kartu su ,,sovietine” lietuvių karta išgyventi šalies pakilimus ir nuosmukius skiria V.Adamkų nuo tūkstančių jo kartos JAV lietuvių, vadinamųjų ,,dipukų” (DP – displaced persons, taip buvo vadinami Vokietijos stovyklose gyvenę pabėgėliai iš SSRS okupuotų valstybių).
Priešingai nei kadenciją baigiantis Lietuvos prezidentas, apsikaišę solidžiomis JAV pensijomis ir nuolat dėvintys visažinių, visuomet moralių ir neklystančių išeivių kaukes, šie liko toliau ,,vaduoti” Lietuvos Čikagoje, Bostone ir Los Andžele.
Nors V.Adamkus taip ir neišmoko kalbėti lietuviškai be klaidų, palikęs prezidento postą sugrįžti į ilgą laiką namais buvusią Čikagą, arčiau savo jaunystės ,,dipukų” draugų, jis neplanuoja.