Gerai žinomas tekstas. Žinomas todėl, kad šis Šventajame Rašte atspindėtas faktas tapo ir Romos katalikų ritualo dalimi. „Pax Domini sit semper vobiscum“ – „Viešpaties Ramybė tebūna su jumis“, taria nuo altoriaus atsisukęs kunigas in persona Christi - Kristaus asmens vardu susirinkusiems žmonės.
Žinomas ir brangintinas šis tekstas ir todėl, kad mes trokštame Ramybės. Ramybė – tai trūkumo neturėjimo ir iš pilnatvės patirties kylanti rimties ir džiugesio būsena. Esame neramūs, nes mums kažko trūksta; ir pirmiausia mums - savęs ir mūsų Dievo; Dievo ir kartu mūsų pačių kaip Jo kūrinių pilnatvės.
Svarbi yra Ramybės palinkėjimo apeigos vieta liturgijoje. Po Eucharistinės maldos, po Viešpaties mirties ir prisikėlimo sudabartinimo konsekracijos metu, atsidavę į Tėvo glėbį, mes kartu įžengiame į Sūnaus ir Tėvo prigimtinės rimties santykį.
Taigi ritualinė šio vieno įvykio seka yra tokia: perkeitimas Viešpaties kančioje ir prisikėlime mus padaro vertus Tėvo ir Sūnaus bendrystės (plg. 1 Jn 1,3). Po to kunigas Sūnaus asmenyje ir visų vardu taria savo ir mūsų Tėvui: „Tėve mūsų“. Ir tuomet, atsisukęs, Viešpaties asmens galia jis taria mums: „Pax Domini sit semper vobiscum“ - „Viešpaties Ramybė visada tebūna su jumis“. Ir dabartyje įvyksta Viešpaties žodžiai, anuomet ištarti apaštalams: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“.
Labai svarbu suvokti, kad ši Viešpaties Ramybė yra paties Tėvo pasiuntinystės dalis. Tai – Tėvo ir prisikėlusio Dievažmogio dovanojama ramybė. Taigi ne kunigo kaip žmogaus, bet Švč.Trejybės palaimintoji bendrystė ir džiaugsmingoji rimtis nužengia į Viešpaties kančioje ir prisikėlime perkeistų tikinčiųjų širdis, į kiekvieną jų individualiai ir kartu bendruomeniškai viename Jo Kūne.
Aštunta ir amžina Velykų laikotarpio diena - „Haec dies“ - „Ši diena“ (Velykų laikotarpio gradualo giesmė) - pasibaigia būtent Ramybės į prisikėlusiųjų širdis nužengimu. O vientisas Didžiosios saviatės ir Velykų aštundienio įvykis yra sudabartinimas kiekvienose šventose Mišiose.
Šiandien tad džiūgaujame:
„Prašome, Viešpatie: priimk džiūgaujančios Bažnyčios atnašas ir jai, kurią tokio didžiulio džiaugsmo priežastimi apdovanojai, suteik amžinojo džiaugsmo vaisių. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Amen“ (Atvelykio Sekretos malda).
Matyt, skaitytojas nustebs, kad čia nekomentuoju įprasto ramybės palinkėjimo vienas kitam ordinarinėje Romos rito formoje būdo. Iš tiesų, minimo palinkėjimo prasmė tėra tam tikras pasidraugavimas (beje neprivalomas pagal naujausią ordinarinę formą) šventų Mišių metu, ir jis neturi jokios liturginės ir kartu teologinės prasmės. Tik žmogišką, kuri toli gražu yra nebūtina Romos liturgijoje, vadinasi, ir sielų išganymui.
Tai - ne mano asmeninė nuomonė. Jau 2007 metais apaštalinėje ekshortacijoje “Sacramentum caritatis” Šventasis Tėvas paskelbė, kad šis poreforminis priedėlis yra keistinas:
“Atsižvelgdamas į senus bei garbingus papročius ir Sinodo tėvų pareikštus pageidavimus, atitinkamas dikasterijas paraginau ištirti galimybę ramybės ženklą perkelti į kitą laiko momentą, pavyzdžiui, prieš atnešant atnašas prie altoriaus. Tai neabejotinai būtų reikšminga nuoroda į Viešpaties paraginimą prieš aukojant susitaikyti (plg. Mt 5, 23 ir t.t.)” (Benediktas XVI, “Sacramentum Caritatis”, 49 paragrafas, 150 išnaša).
Taigi matome, kad “ramybės ženklas“ tarp tikinčiųjų yra sietinas ne su ramybės vienas kitam dovanojimui, bet su atleidimu vienas kitam ir susitaikymu prieš atnašavimą. Nes tyra, verta ir teisinga, taigi, priimtina Viešpačiui auka kyla tik iš mylinčios širdies: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5,23-24).
Popiežius kalba ne apie naują pakeitimą; bet apie prastos naujovės ištaisymą ir sugrįžimą prie seniausios Romos bei dabar Milano ir Stačiatikių liturgijose nuo amžių puoselėjamos apeigos.
Viešpaties Ramybė sklinda iš Tėvo po visą Viešpaties kūną, į kiekvieną šio Kūno narį. Ir nieko mes neturime ką nors žmogiškai „naujo“ prie šios dieviškos dovanos pridėti. Mes tik atnešame į neramų pasaulį Ramybę, kurią gauname ne iš vienas kito, bet iš Prisikėlusio Viešpaties. Tačiau Eucharistijos Aukoje dalyvaujantys juk nėra pasaulio dalis! Taigi po perkeitimo Viešpats yra vienas kiekviename iš mūsų; ir mes tampame Jo Kūno, kuriame viešpatauja Jo Ramybė, vienove.
Pernai įvykusiame Romos vyskupų sinode Popiežinės Dieviškojo kulto kongregacijos vadovas jau paskelbė, kad pakeitimai ordinarinėje formoje jau rengiami ir įvyks netrukus.
Ir ačiū Dievui.
***
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570 m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962m. atnaujinto Mišiolo. Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).