Priešingai. Abibendrinantis dvidešimties metų Lietuvos patirtį.
Įvardijantis priežastis ir siūlantis kelią į ateitį, dėl kurios
buvo išsakytas atviras nerimas.
Nueitą kelią, dabartį ir ateitį jungianti grandis - vertybės. Moralės
ir solidarumo stoka įvardyta kaip svarbiausia priežastis, neleidusi
pasiekti tiek, kiek galėta.
Būtent jų nuvertinimas, Valdo Adamkaus akimis, viena svarbiausių
dabartinio nuosmukio priežasčių.
Skurdo priežastys - ne technologinės, o žmogiškumo ir solidarumo
nuvertinimas, teigė prezidentas. Kelias į ateitį ir pažangą – jų atkūrimas.
Šis pranešimas nuosekliai pratęsė anksčiau sakytas mintis.
„Pradėdami devynioliktuosius nepriklausomybės metus, esame priversti ne svarstyti iššūkius ar problemas, bet konstatuoti pasitikėjimo valstybe
krizę“, - tokia buvo pernykščio metinio pranešimo mintis.
Apie tuos pačius reiškinius šalies vadovas kalbėjo ir skaitydamas
pirmosios kadencijos, ir ypač pastaruosius metinius pranešimus.
Baigdamas pirmąją prezidento kadenciją 2003 metais Valdas Adamkus
apgailestavo, jog viešojoje erdvėje vis labiau jaučiamas bendrų vertybių
ir bendrų idėjų stygius.
Po metų pertraukos jis pažymėjo, kad pamatinės demokratijos vertybės
nėra branginamos, o viešajame gyvenime įsigali vartojimo logika.
Prieš trejus metus Valdas Adamkus pabrėžė, kad politinių tikslų negalima
siekti paminant teisę ir moralę. Užpernai Lietuva buvo apibūdinta kaip
nepanaudotų galimybių valstybė, kuriai kasdien kyla vis akivaizdesnis
pavojus tas galimybes prarasti.
Dabar, kaip ir prieš metus, prezidentas apgailestavo, jog Lietuvoje iki
šiol nesusiformavo demokratinės sprendimų priėmimo tradicijos, nėra
suvokimo, jog demokratija - ne įtakingųjų ar daugumos diktatas.
Šįmet taip pat pakartota, kad pirmiausia politikoje slypi daugelio
problemų priežastys, bet ir vėl vengta konkretumo. Nebuvo ištartas nė
vienos partijos pavadinimas.
Opozicijos atstovai pasistengė pranešime išgirsti dabartinės valdžios
kritiką. Skubant padaryta klaidų, per daug niūriai kalbėta apie padėtį.
Jeigu vadovautųsi V.Adamkaus įvardytomis vertybėmis, turėtų
išgirsti daugiau. Taip pat ir tai, jog buvo pasiduota lengvo gyvenimo
iliuzijoms.
Jog ilgai valdžioje buvusios Vyriausybės pastangos išlikti valdžioje
nustelbė jos galimybes padaryti, ką reikia, tačiau ir kitiems pristigo
valios tam priešintis.
Iš tikrųjų prezidentas stengėsi ne ieškoti kaltų, o ieškoti bendrumo.
Kvietė vengti kraštutinumų ir susitelkti veiklai. Sąžiningumas yra V.Adamkaus siūlomas atspirties taškas.
Iš šįmet prezidentas pabrėžė per didelių politikos bei verslo sąsajų
žalą. Nors ir nebevartojo žodžio oligarchija.
Pateikė ir konkrečių pasiūlymų. Dėl biudžeto priėmimo laiko prieš
rinkimus. Dėl rinkimų, kuriuose vis dar kovoja ne idėjos, o pinigai.
Palyginti daug dėmesio paskirta konkurencijos išlaisvinimui ir rinkos
santykių plėtojimui.
Prieš dvejus metus prezidentas rūstavo, kad delsdami imtis mokslo ir
studijų reformos politikai skelbia nuosprendį Lietuvos ateities kartoms.
Šįkart nepamiršo savo žodžiu paremti pagaliau pradėtą aukštojo mokslo
reformą.
Atskirai bus nagrinėjamos Valdo Adamkaus mintys apie užsienio politiką, energetiką.
Tačiau visas paliestas šalies gyvenimo sritis jungia ta pati idėja. Ją
būtų galima apibendrinti prezidento citata: „Kartos mums atleis už klaidas, bet neatleis už melą“.
Tai buvo lyg ir prezidento atsisveikinimo kalba. Bandymas po dešimtmečio aukščiausiame poste pateikti politinį testamentą.
Jis galėjo būti aštresnis, tiksliau apibrėžiantis kritikos objektą ir savo vietą bei galimybes Lietuvos gyvenime.
Prezidentas liko ištikimas sau. Kaip ir anksčiau, jis pasirinko bendrųjų vertybių akcentą ir taikdariško kūrėjo misiją.
Nė iš tolo V.Adamkui neprilygstančių kandidatų į prezidentus kritika, esą
stinga konkrečių nurodymų, ką reikia daryti, turėtų atbaidyti nuo kandidatų, nesuvokiančių, kuo prezidento institucija skiriasi nuo vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios.
Įpėdiniui nebus lengva pasiekti tą dydį, kokiu yra daugiau nei pusę atkurtos nepriklausomybės metų valstybei vadovavęs V.Adamkus. Beje, paskutiniame savo pranešime jis tą laiką pavadino tarnyste.
***
Šis “Lietuvos ryto” apžvalgininkės R.Sotvarienės komentaras šiandien buvo perskaitytas Lietuvos radijuje.