Su išmone įteiktos gėlės virpina moterų širdis ir rankas

Apie panevėžietį 43 metų Dainorą Lazdinį mieste netrukus ims sklisti legendos.

Jau dabar daugelis moterų, bent kartą susidūrusių su šiuo įsimintinai atrodančiu vyriškiu, ilgesingai dūsauja ir graudinasi prisiminusios nepakartojamo susitikimo akimirkas.

Elvis Preslis, raudonasis berniukas, galantiškasis riteris, angelas. Tokiais ir panašiais vardais D.Lazdinį apibūdina senos damos ir jaunutės panelės.

Net ir vyrai, kuriems teko atsidurti D.Lazdinio draugijoje, tas keliolika minučių mini jausdami šilumą krūtinėje ir netikėtą jaudulį.

Ryškiai raudonas kostiumas, virš atlapotų marškinių parišta peteliškė, ilgi plaukai, tamsūs akinukai apvaliais stiklais ir gitara rankose - toks yra kasdienis D.Lazdinio įvaizdis.

Šio panevėžiečio populiarumo priežastis - jo darbas.

Išskirtine išvaizda daugelio akį traukiantis vyriškis yra gėlių parduotuvės „Jūsų žiedas“ darbuotojas. Jo pareiga - įvairiomis progomis klientams teikti puokštes kartu su muzikiniu sveikinimu.

Daugelio gėlių parduotuvių teikiama paslauga nuvežti puokštę nurodytu adresu nėra nei ypatinga, nei nauja. Tačiau tai, kaip gėles įteikia D.Lazdinis, - nepakartojama.

Klientų širdis pavergia vyriškio artistiškumas, iškalba bei muzikiniai sugebėjimai.

Mintis pakalbinti D.Lazdinį kyla, kai keliose skirtingose vietose iš skirtingų moterų lūpų išgirstu apie vis populiarėjančią paslaugą - gėles į namus.

„Vyras padarė neįtikėtiną siurprizą: vietoje sekmadieninės kavos į lovą užsakė gėlių į namus. Skambina, atidarau duris dar naktinius vilkėdama, o ten stovi ilgaplaukis plaukuota krūtine su milžiniška rožių puokšte“, - vis dar apsalusi nuo neseniai patirto įspūdžio pasakojo viena pažįstama.

„Jo parduotuvėje nėra, reikia nutaikyti laiką tarp užsakymų“, - korespondentei paaiškino parduotuvės „Jūsų žiedas“ savininkė Inga Danilevičienė.

Pasak jos, gėlių su muzikiniu numeriu įteikėjas kasmet vis labiau populiarėja. Pats užsakymų karštymetis būna per Valentino dieną, tada D.Lazdiniui tenka suktis iki pat sutemų.

„Ateina į parduotuvę klientės ir klausia: kur tas, kuris stebuklus daro? Arba prašo duoti raudonąjį berniuką“, - šypsodamasi pasakoja I.Danilevičienė.

Antroji tokio pobūdžio paslaugų piko banga būna spalio mėnesį. Floristikos specialistė nebando spėlioti, kodėl taip yra, tiesiog užsakymų skaičius rodo, kad rudenį būna akivaizdus švelnumo ir meilės protrūkis, išsiliejantis gėlių glėbiais ir muzika.

„Esu ne grynas panevėžietis, o „imigrantas“, kilęs iš Švenčionių rajono. Mano specialybė - elektromonteris. Papildomas gebėjimas - muzika, nuo mažumės groju armonika ir gitara. Į Panevėžį atsikrausčiau prieš 20 metų“, - prisėdęs atokvėpio ir trumpam nusiėmęs peruką pasakoja D.Lazdinis.

Specifinės profesijos atstovu jis tapo prieš trejus metus, kai bankrutavo viena didžiausių miesto bendrovių „Ekranas“, kurioje vyriškis dirbo beveik du dešimtmečius.

Idėja imtis šou pasauliui artimo darbo į galvą šovė vakarojant su draugais. Tą kartą vienoje kompanijoje buvo ir gėlių parduotuvės savininkės I.Danilevičienės šeima.

Užėjo kalba apie tai, kaip sunku būna sukaktuvininkui įteikti gėles, rasti tinkamų žodžių, kaip sudėtinga perskaityti dailyraščiu išvingiuotą sveikinimų tekstą.

D.Lazdinis, ilgus metus savaitgaliais grojęs vestuvėse, pareiškė, jog tokie sunkumai - ne sunkumai, o I.Danilevičienei čia pat švystelėjo mintis, kaip atgaivinti ir paįvairinti verslą.

Linksmos bičiuliškos diskusijos davė vaisių - buvo sukurta gėlių įteikėjo darbo vieta.

D.Lazdiniui pirmą darbo dieną nereikėjo drebinti kinkų vežant klientei gėles. Vestuvių muzikanto įgūdžiai ir mintinai žinoma galybė įvairiausių sveikinimams tinkamų posmų vyriškį galėjo išgelbėti iš pačių netikėčiausių situacijų.

„Jokio jaudulio nelieka vos užsidedu peruką, tą akimirką tarsi persikūniju į vaidmenį. Nieko specialiai nedarau, iš anksto žodžių mintinai nesimokau, stebiu aplinką ir momentaliai adaptuojuosi. Mano iškalba - tikriausiai Dievo dovana“, - sako pašnekovas.

Pankiškas perukas ir raudona apranga D.Lazdinį keičia neatpažįstamai. Net bičiuliai, jį sutikę, tik po kurio laiko susigaudo, kas priešais stovi.

Kartą žiemą įteikęs jubiliatei gėles D.Lazdinis, grįžęs prie automobilio, nebegalėjo jo užvesti.

„Ponia, aš padėsiu jums pastumti“, - pasisiūlė priėjęs vyriškis. Iš raudono kostiumo ir ilgų plaukų jis spėjo, kad bėda nutiko moteriai.

Kai D.Lazdinis atsisuko, žmogus prarado amą - pasirodė, jog tai buvęs bendradarbis.

Kitą kartą D.Lazdinis vežė gėles į Piniavoje esančią parduotuvę. Vyriškis nepastebėjo, kad grįžtantį į automobilį jį atsekė būrelis vaikų. Sėdęs prie vairo jis nusitraukė peruką ir tada pamatė nuo langų atšokančius išsigandusius vaikus.

„Nebijokite, čia taip turi būti“, - dėl išvaizdos pasikeitimo padėrusius smalsuolius nuramino D.Lazdinis.

Raudonas, šiek tiek plevėsiškas D.Lazdinio kostiumas reikalui esant gali būti keičiamas solidžiu tamsiu fraku ir sniego baltumo marškiniais.

Panevėžiečiai antrojo varianto pageidauja retai, užsakovams labiausiai patinka ilgaplaukio ir raudonai vilkinčio D.Lazdinio įvaizdis.

Dažniausiai gėlių su muzikiniu pristatymu pageidaujama gimtadienius ir jubiliejus švenčiantiems žmonės. Kiek retesni užsakymai - įvairios vestuvių sukaktys.

Yra buvę, kad D.Lazdiniui gitaros stygas teko brązginti mergvakaryje prieš būsimą nuotaką. Tą kartą jaunamartei gėlių ir muzikinį siurprizą užsakė svočia.

Neretas atvejis, ypač pavasarį, kai gėlių į namus su jausminga daina užsako vyrai savo žmonoms.

Dar viena užsakymų gausi šventė - spalio 16 dieną švenčiama Boso diena. Ta proga D.Lazdiniui su glėbiais žiedų tenka važiuoti į įstaigas.

Kartais su įspūdingomis gėlių puokštėmis raudonasis berniukas, pasiųstas laimingo naujai iškepto tėčio, kopia gimdymo namų laiptais sveikinti gimdyvės. Dar dažniau jis su panašia misija eina pas gulinčius ligoninėje žmones, dainuoja jiems ir linki pasveikti.

D.Lazdiniui nedreba širdis dėl to, kad gali pamiršti sveikinimo tekstą ar ką nors supainioti. Tačiau, vyriškio tvirtinimu, beveik visada smarkiai dreba moterų, kurios gauna puokštes, širdys ir rankos.

„Daugelio moterų reakcija panaši. Iš pradžių tarsi patiria mažutį šoką, išplečia akis, užmiršta kvėpuoti, išrausta. O paskui apsipila ašaromis, kai susigaudo, kad visas šis dėmesys skirtas joms“, - šypsosi D.Lazdinis.

Kai kurios moterys labiausiai susigraudina tuomet, kai baigęs dainuoti raudonasis berniukas priklaupia ant kelio ir galantiškai pabučiuoja ranką.

„Būna, kad moterys taip sutrinka, jog rankos nebepaleidžia, prašo leisti dar įsikibus pasilaikyti, kol atsigaus“, - dėl netikėtos klienčių reakcijos šypsosi D.Lazdinis.

Vėliau moterys sako neatsimenančios nė vieno žodžio dėl patirto netikėto džiaugsmingo streso. Atmintyje išlieka tik raudonai vilkinčio vyriškio vaizdas ir rankose likusios gėlės.

Jei muzikinį sveikinimą ir gėles tenka vežti į puotą, D.Lazdinis beveik visada užtrunka ilgiau nei planuota. Puokštę gavęs žmogus būtinai nori atsidėkoti, svečiai greitai parūpina lėkštę ir vietą prie stalo, siūlo kartu išgerti, moterys, nešinos sumuštiniais, iš paskos bėga net iki automobilio.

Pati jauniausia panevėžietė, gavusi D.Lazdinio atvežtą puokštę ir dainą, buvo gimtadienį šventusi keturmetė. Taip pat gėlių buvo įteikta ir mamai. Dovanomis pasirūpino užsienyje dirbantis šeimos galva.

Vyriausia D.Lazdinio atvežtą dovaną priėmusi ponia - 90 metų gimtadienį šventusi senolė.

Kita panašaus amžiaus panevėžietė, nuo giminaičių gavusi dailią puokštę ir turėjusi progą namuose paklausyti dainos pritariant gitarai, D.Lazdiniui išeinant graudžiai apsiverkė ir tarė: „Gal angelas iš dangaus tu esi? Kas dar gali mane, tokią seną, prisiminti?“