„Linkuvos dvaro teritorija - tai grožio oazė, smagus gamtos kampelis ne tik Šilainių gyventojams, bet visiems kauniečiams“, - sakė kartu su kitais savivaldybės administracijos padalinių vadovais bei politikais per išvažiuojamąjį Kauno miesto tarybos Antikorupcijos komisijos posėdį čia apsilankęs administracijos direktoriaus pavaduotojas Romaldas Rabačius.
Posėdžio dalyviai pasidžiaugė, kad balandžio viduryje Kultūros vertybių apsaugos departamentas patvirtino specialų Linkuvos dvaro teritorijos planą ir nustatė dvaro ribas. Dabar Kauno miesto savivaldybė parengs teritorijos detalųjį planą, tuomet bus galima planuoti didesnes investicijas į ją.
Be to, dar reikia įteisinti visas išlikusias šioje teritorijoje skulptūras savivaldybės vardu ir pasirūpinti jų išsaugojimu. Nes dvaro pastatuose gyvenantys kauniečiai savo jėgomis to padaryti nepajėgūs. Jie tik padažo namų sienas, suformavo pėsčiųjų takelius pasivaikščiojimams. Beje, šią nuo gyvenamųjų daugiabučių nutolusią unikalią Linkuvos dvaro teritoriją lanko daugybė kauniečių.
Dvaras kūrėsi kartu su Linkuvos kaimu XVI a. pirmoje pusėje. Tuomet dvaro savininkas buvo Jonas Vydra. O XVII a. dvaras atiteko bajorų Mlodzianovskių giminei. 1680 m. vienas šios giminės atstovų, tapęs jėzuitų ordino vienuoliu, paveldėtą dvaro dalį padovanojo Kauno jėzuitų kolegijai, šioji dvarą valdė iki 1773 m. Buvo įrengta koplyčia, pastatyti mūriniai rūmai, arklidės, tvartai, oficina, svaigalų varykla.
Panaikinus jėzuitų ordiną dvaras atiteko iždui. Keitėsi valdytojai, keitėsi ir dvaras. XVIII a. rūmai buvo rekonstruoti, o panaikinus koplyčią pastatyta medinė bažnytėlė. 1779 m. dvaro plane pažymėti net keturi tvenkiniai. Vienas iš jų, didžiausias, išliko iki mūsų dienų.
XIX a. pagrindinis dvaro pastatas atnaujintas, sutvarkyta sodo ir parko teritorija. Pirmojo pasaulinio karo metais sudegė mediniai dvaro rūmai ir ūkiniai pastatai. Po 1922 m. žemės reformos dvaras buvo išdalytas, o jo centras atiduotas Kauno arkivyskupijai.
1927 m. dvarą įsigijo Kauno arkivyskupas Juozas Skvireckas. Įsteigė puikų ūkį, užveisė didžiulį sodą su vynuogynu, pastatė naujas arklides, kitų ūkinių pastatų. Tuomet rekonstruoti rūmai, kurių reprezentacinę dalį papuošė du fontanai. Parke iš betono pastatyta šv. Jono koplytėlė, švč. Mergelės Marijos ir arkivyskupo skulptūros.
Įamžinant krikščionybės Lietuvoje 550 metų sukaktį prie pat tvenkinio arkivyskupo rūpesčiu ir lėšomis 1938-1941 m. pastatyta Kristaus Karaliaus skulptūrinė kompozicija (suprojektavo ir įgyvendino vienuolė sesuo M. Leonora Šmulštytė). Tai - vienas įdomesnių nepriklausomoje Lietuvoje sukurtų religinės tematikos kūrinių.
1951-1983 m. dvaro sodyboje buvo įkurtas Veterinarijos akademijos mokomojo ūkio „Bolševikas“ gamybinis centras. Tuo laikotarpiu sunyko sodas, šv. Jono koplytėlė smarkiai apgadinta, neišliko skulptūra „Poilsis“, kurioje buvo vaizduojamas arkivyskupas J. Skvireckas. Švč. Mergelės Marijos skulptūra iškelta į Linkuvos kapinaites. Dvaro teritorijoje buvo pristatyta naujų ūkinių pastatų.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Linkuvos dvarą buvo numatyta įtraukti į grąžinamų objektų sąrašą, tačiau paaiškėjo: nei Bažnyčia, nei Vyriausybė neturi reikiamų lėšų jam atkurti. Dvaro rūmuose gyvenantiems žmonėms leista privatizuoti butus.
1996 m. Veršvos upelio slėnis (kartu su Linkuvos dvaro teritorija) tapo municipaliniu Veršvos kraštovaizdžio draustiniu, bet patys rūmai iki šiol nėra įtraukti į saugomų kultūros objektų sąrašą.