Žinoma, būtina paremti Finansų ministerijos pastangas mažinti valstybės išlaidas ir biudžeto deficitą, bet, tik karpant išlaidas, šis deficitas didėja. Smukdoma vidaus rinka rikošetu smogia per biudžeto pajamas, kurios krenta daug smarkiau, nei šalies ekonomika.
Pavyzdžiui, šiais metais laukiama 5–10 proc. bendrojo vidaus produkto nuosmukio, o biudžeto pajamų net ir po mokesčių tarifų padidinimo žadama gauti net 16 proc. mažiau. Pridėtinės vertės mokesčio, net ir panaikinus įvairias lengvatas ir padidinus jo tarifą, tikimasi beveik penktadaliu mažesnio, nei planuota prieš keletą mėnesių. Taigi, traukiasi ne tik vidaus rinka, bet ir finansinis kapitalas, taip pat legalus verslas, kuris vėl nebegali konkuruoti su šešėline ekonomika.
Merdinti rinka dar labiau slopinama, kai Vyriausybė pati skleidžia panikos nuotaikas ar „nuleidžia“ ekonomikai kraują – pinigus. Prieš keletą mėnesių priimtas sumažintas Valstybės biudžetas vėl mažinamas, dar nepriėmus šio biudžeto korekcijų, rinkos dalyviams pranešama apie planuojamą naują iždo karpymo akciją birželio mėnesį, dar pagąsdinant juos galimu eiliniu biudžeto mažinimu rugsėjį.
Tad ar verta stebėtis, kad pastaraisiais mėnesiais net trečdaliu smuko mažmeninė prekyba, paskatinusi masiškus žmonių atleidimus iš darbo, o valstybės iždo pajamos senka smarkiau, nei krenta ekonomika. Jei tokia ūkio marinimo būklė užsitęstų ilgėliau, ji sukeltų valiutos sistemos sprogimą, masinius bankrotus ir socialinius neramumus.
Suprantamos pastangos išsaugoti lito ir visos finansinės sistemos stabilumą, tačiau pasitikėjimo litu neatsiras, kol nesumažės bazinės palūkanos litais, kurios tapo triskart aukštesnės už bazines euro palūkanas, kai patikimai fiksuoto lito kurso būsenoje palūkanos turėtų būti panašios. Finansinį nestabilumą skatina ir faktai, kai vyriausybinių vertybinių popierų (VVP) palūkanos eurais šalyje jau siekia 8 proc. ir yra beveik du kartus aukštesnės, nei už tuos pačius eurus užsienyje išplatintų VVP.
Nukritus Lietuvos kreditų reitingams ir pasunkėjus skolinimuisi užsienio rinkose, Vyriausybė naikina paskutiniuosius vidaus kredito išteklius, kurių taip trūksta verslui. Nuo šių metų pradžios valstybės skolų valdymui Vyriausybė pasiskolino 2,5 mlrd. litų, daugiausia iš jų pasiskolinta iš šalies bankų, už didžiulius procentus. Be didesnės rizikos iš Vyriausybės gaunantiems 8 proc. palūkanas bankams dažnai nebeapsimoka rizikuoti kredituojant įmones, o kartais tam visai nebelieka laisvų išteklių. Todėl sunkiai suvokiamas užsispyrimas nesiekti savotišku garantiniu fondu galinčios tapti Tarptautinio valiutos fondo kreditinės linijos, kurios neseniai paprašė net geresnėje finansinėje padėtyje esanti Lenkija ir kurios nebūtina tuoj pat naudoti ir juo labiau „pravalgyti“.
Ar pradėsime jau šiais metais kilti iš duobės, ar dar ir kitais metais risimės į gilesnę krizę, priklausys ne nuo Amerikos, bet nuo Lietuvos valdžios pastangų ir ryžtingumo finansiniais svertais gaivinti vidaus ūkio paklausą ir verslo kreditavimą.
Seime būtina priimti realų antikrizinių veiksmų planą ir konkrečią finansinę programą, nurodant, kiek lėšų skiriama verslo kreditų garantijoms ir eksporto už ES ribų rėmimui (ypač pieno produktų, baldų ir statybinių gaminių), kiek investuojama į darbo vietų palaikymą.
Be to, valstybė galėtų, prisiimti garantinius įsipareigojimus už gyventojus, kurie dėl krizės turi laikinų sunkumų grąžinant būsto kreditus. Taip elgiasi JAV ir kitų šalių vyriausybės, kurios gelbsti nekilnojamojo turto rinką ir solidarizuojasi su savo piliečiais.
Pirmas uždavinys – sustabdyti Lietuvoje prasidėjusį finansinio kapitalo ir potencialių mokestinių lėšų ištekėjimą, mažinant verslo kreditavimo riziką ir nebeapmokestinant pajamų, investuojamų į darbo vietas. Tokie valstybės veiksmai atsipirktų dešimteriopai – sukauptų Lietuvoje milijardus litų.
Labai norėtųsi, kad konkuruojančios politinės grupės susilaikytų nuo naujų populistinių mokestinių reformų ar ketinimų iki 40 proc. padidinti gyventojų pajamų mokestį, nes taip Lietuva dar prarastų milijardus litų.
Šiandien Lietuvos piliečiai supranta nelengvą valstybės ir jos Vyriausybės padėtį. Valdžiai derėtų atsisakyti naujų biudžeto mažinimų ir nuoširdžiai įsiklausyti į JAV prezidento B.Obamos neseniai Džordžtauno universitete pateiktą esminį argumentą, kodėl jo administracija nemažino valstybės išlaidų: „Jei kiekviena Amerikos šeima sumažins išlaidas, tai reikš, kad vis daugiau žmonių bus atleista iš darbo, o ekonomika risis žemyn. Todėl valstybė turėjo imtis iniciatyvos ir paskatinti leisti pinigus, kad atsirastų paklausa“.
Amerika krizės tamsoje jau mato šviesos spindulius, o mes – vis naujas tamsos duobes.
***
G.Vagnorius (g. 1957 m) yra Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras, dukart (1991 m. sausis –1992 m. liepa, 1996 m. gruodis – 1999 m. balandis) vadovavo Lietuvos dešiniųjų jėgų Vyriausybei.