Žibalo į ugnį nesibodi įpilti ir politikai. Juk daug smagiau yra rėžti ugningas kalbas apie „per brangų“ maistą, nei gilintis į ekonomines reiškinių priežastis.
Maisto kainų augimą aiškino daug kas, tačiau viešojoje erdvėje tebedominuoja kaltinimai, orientuoti į galutinius produktų pardavėjus, ypač prekybos centrus, kuriems lipdomos „monopolistų“ etiketės. Todėl pirmiausia reikėtų priminti, kad monopolistu gali būti vadinamas tik toks pardavėjas, kuris užima 100 proc. rinkos. Vien dėl to, kad pardavėjas užima nemažą rinkos dalį, jis netampa monopolistu.
Maistas yra viena iš socialiai jautriausių prekių, tad bet koks maisto prekių augimas sutinkamas didžiuliu nepasitenkinimu. Pernai vidutiniškai maisto kainos išaugo dešimtadaliu. Daugelis ims tvirtinti, kad maistas brango gerokai daugiau, nei dešimtadaliu. Bet dėl to kalta ne statistika, o emocijos ir iš to kylantis tendencingas vertinimas.
Aiškinant maisto kainų augimo priežastis, reikia prisiminti, kad 2008-aisiais pasaulinėje rinkoje įvyko smarkus kainų šuolis, iš dalies nulemtas prasto derliaus. Be to, dėl biodegalų skatinimo politikos ir aukštų naftos kainų dalis išteklių ir produkcijos buvo nukreipta iš maisto į biodegalų gamybą.
Tai sumažino maisto žaliavų pasiūlą ir pabrangino maistą visame pasaulyje.
Be to, ekonomikos augimas pagaliau pasiekė ir milijonus žmonių Azijoje, o tai, savo ruožtu, padidino maisto produktų paklausą ir kainą. Todėl dalis gamintojų galėjo maistą eksportuoti į pasaulines rinkas jau išaugusiomis kainomis, o ne parduoti Lietuvoje. Tai irgi prisidėjo prie kainų augimo Lietuvoje.
Maisto kainų augimas buvo globalus procesas, tai įrodo maisto kainų didėjimas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Nebent tikėsite išplėstine konspiracijos teorija, kad maisto brangimas visame pasaulyje – nuo Afrikos iki Aliaskos – buvo paskatintas globalaus prekybos centrų susitarimo.
Tiesa, atrodo, kad maisto kainos Lietuvoje augo daugiau nei senosiose Europos Sąjungos (ES) šalyse. Bet senosiose ES šalyse maisto kainų lygis yra aukštesnis nei Lietuvoje, taigi ten kainų augimas procentiškai atrodo mažesnis.
Be to, kadangi kalbame apie apskaičiuotas vidutines maisto produktų kainas, reikia pripažinti, kad vidutinės maisto kainos Europoje buvo ir yra didesnės nei Lietuvoje.
Asmeninės patirtys, pavyzdžiui, Airijoje nusipirkus pigiausio pieno ir palyginus jo kainą su brangaus prekinio ženklo pienu Lietuvoje, yra tik asmeninės patirtys, o ne objektyvus ir pamatuotas įvertinimas. Politikų trimituoti „įrodymai“, kad Lietuvoje maisto kainos yra aukštesnės nei Europoje, taip pat dažnai apsiribodavo kokiu nors „Tesco“ ar kito užsienio prekybos centro išpardavimų bukletu.
Tačiau, kaip rodo Europos statistikos departamento („Eurostat“) informacija, maisto kainos Lietuvoje buvo ir yra mažesnės nei ES vidurkis, ir tikrai mažesnės nei Vakaruose.
Dėl to, kad maisto kainos Lietuvoje yra mažesnės nei Europoje, vyksta ir kainų „vienodėjimas“. Tokiu būdu pigesnėse šalyse produktai, ir ypač tie, kurie gali būti lengvai eksportuojami, artėjo prie aukštesnių, europinių, kainų.
Be abejo, galutiniai prekių pardavėjai turi nemažą rinkos galią nustatyti kainas, tad jie jas nustatinėja tokias, kurios duotų daugiausia naudos. Kainodara yra aktyvus ir gudrus procesas. Pirkėjas visuomet nori nupirkti pigiau, pardavėjas – parduoti brangiau.
Ir čia nėra nieko nesąžiningo. Pardavėjo kainų didinimas yra tiek pat „amoralus“, kaip ir pirkėjo apsipirkimas parduotuvėje, kuri taiko nuolaidas.
Pardavėjas kainas derina prie pirkėjo galimybių mokėti. Kadangi vidutinis atlyginimas per 2008-uosius Lietuvoje išaugo apie 16 proc. – nuo 1526 Lt iki 1773 Lt, tad atitinkamai išsiplėtė ir kainodaros galimybės. Tai yra kita priežastis šalia jau mūsų paminėtų pasaulinės rinkos padiktuotų sąlygų, kodėl 2008-aisiais sparčiai augo maisto kainos.
Kalbos apie kartelius, susitarimus ar konkurencijos nebuvimą mažmeninėje maisto produktų prekybos rinkoje nėra pagrįstos įrodymais. Taip, mažmeninėje prekyboje Lietuvoje rinkos koncentracija yra didelė, tačiau rinkoje aktyviai konkuruoja keturių ar daugiau prekybos centrų sistemos. Jei konkurencijos nebūtų, kaip teigia prekybos centrų kritikai, tuomet neišvystume situacijų, kai net ir nedideliame mieste vienas šalia kito stovi skirtingi prekybos centrai.
Tai, kad prekybos centruose kai kurios kainos yra panašios, nėra kartelinio susitarimo įrodymas, nes galutinės produktų kainos nėra jokia paslaptis. Užtenka nueiti į konkuruojantį prekybos centrą ir visa kainų informacija – kaip ant delno. Todėl prekybos centrų vadovams visai nereikia susitikinėti slaptai, o kainas derinti kartelio sąlygomis.
Galiausiai, politikų retorika neatlaiko realybės testo. Pagal naujausią informaciją, maisto kainų augimas Lietuvoje sustojo: pavyzdžiui, 2009 m. kovą, palyginti su vasariu, vidutinės maisto kainos krito 0,2 procento, kai 2008 m. tą patį laikotarpį maisto kainos augo apie 1,5 procento.
Kas atsitiko? Staiga atsirado naujas „sąžiningas“ prekybos tinklas? Sužlugo prekybos centrų kartelis? Politikai sutramdė „monopolistų“ savivalę?
Nei viena, nei kita. Tačiau sustojo gyventojų pajamų augimas, o vis daugiau žmonių praranda darbą. Krenta žmonių pajamos, krenta ir kainos, ir prekybos įmonių apyvarta. Prekės parduodamos pigiau, atsiranda ar populiarėja pigesnių produktų grupės. Be abejo, tai nereiškia, kad atpigo visos maisto prekės, be to, dar reikia atsižvelgti į metų pradžioje vykdytą PVM ir kitų mokesčių keitimą.
Žinoma, konkretaus žmogaus, kuris neseniai neteko darbo, kainų augimo sustojimas nelabai paguos – jis dabar turi kur kas svarbesnių rūpesčių.
Vis dėlto ši istorija turi savo moralą. Pastaraisiais metais politikai plėtojo maisto kainų augimo temą, skatino nepasitenkinimą visuomenėje ir krovėsi politinius dividendus. Bet politikų retorika maisto neatpigino, o tik sukėlė nereikalingą įtampą ir sukūrė aibę netikusių politinių iniciatyvų – nuo valstybinių prekybos centrų iki antkainių ribojimo.
Dabar dėl ekonomikos nuosmukio maisto kainos pakeitė kryptį ir pradėjo kristi. Nenoriu būti blogas pranašas, bet nenustebčiau, jei po kurio laiko iš politikų pradėsime girdėti, kad kai kurie prekybos centrai piktnaudžiaudami prekes pardavinėja „per pigiai“ ir siekia iš rinkos išstumti silpnesnius. Kai kurie dalykai niekada nesikeičia.