***
Jau du kartus mane sustabdė gatvėje ir klausė kelio. Turėtų glostyti savimeilę - laiko vietiniu. Europiečiu. Kažkodėl nedžiugina. Noriu būti lietuvis, duokit man kraujo balsą, gyvą tėvynės nervą. Noriu sutapti su savimi, nors nelabai žinau, ką tai reiškia. Anądien Claudijai pasakiau, kad kartais užmirštu, jog ji - tikra vokietė. Ji atsakė, kad vokiečiui tai komplimentas. Nebūti atpažintam. Nebūti identifikuojamam.
Lietuviai šiuo atžvilgiu skirstomi į dvi grupes: vieni užsienyje ieško lietuvių, pavyzdžiui, kur nors gatvėje išgirdę kalbant lietuviškai, puola sveikintis, teirautis, iš kur, kaip, kodėl, tarsi būtų negirdėję gimtosios kalbos penkiasdešimt metų. Kiti apsimeta, kad apskritai nemoka lietuviškai, bėga nuo bet kokio kontakto su tautiečiais. Nori ištirpti vietinėje aplinkoje, atsikratyti provincialumo dėmės, prakeikimo visą laiką būti neaiškiomis šiukšlėmis iš Sovietijos sąvartyno.
Taip buvo visą laiką, ir didžiųjų emigracijų laikais.
Identitetas. Ir kaipgi identifikuotis žmogui užsienyje, gatvėje. Einu į parduotuvę, kuri už penkiasdešimties kilometrų, o mane stabdo, klausia kelio. Neturiu nė gabalėlio istorijos, Žalgirio ar Saulės mūšio, nė vieno S.Batoro universiteto kiemelio, išskyrus keletą prisiminimų apie svaiginančias mergaitės lūpas 92-osios auditorijos prieblandoje, nei partizanų kraujo, nei tremtinių siaubo – kaip man, po velnių, parodyti, kad esu lietuvis. Kaip tai pajusti, į ką atsiremti?
Išorė arba kūnas užsienyje šiais globalizacijos laikais jau neliudija tapatybės. Ypač tokiame didmiestyje kaip Berlynas. Neįtikėtina variantų įvairovė, grėsmingas pasirinkimas.
Emigrantai kraustėsi iš galvos kaip tik dėl to – neturėjo į ką atsiremti. Kol vieni suprato, kad geriausia nusitverti pinigo. Susitapatinti su laukiniu išlikimo instinktu, ir kartu iš to pešti naudos – pinigų. Kiti būrėsi į bendruomenes ir dainavo dainas, drožė medinius karžygius, rašė patriotinę grafomaniją. Kuris variantas – išlikimo instinktas ar tautiškumas – mumyse stipresnis? Akivaizdu, kad pastarasis vis labiau silpsta.
***
Su danų rašytoju šlaistomės po Prenzlauerio alėją. Prisėdame gatvėje, užsisakome kavos, netyčia nuplėšiu šašą – kraujas trykšteli ant pirštų, teka per riešą. Thogeris žiūri į mane pro akinių stiklus. Jį labiausiai tiktų apibūdinti kaip XIX amžiaus mokslininką, tyrinėjantį vabzdžius. Ir pats šiek tiek panašus į vabzdį. Tyrinėtojai supanašėja su tiriamaisiais objektais kaip sutuoktiniai - su antrosiomis pusėmis.
Sakau jam, atrodau kaip suknistas mėsininkas. Jis linkteli galva, išeina ieškoti servetėlės, sėdžiu kruvinas ligi alkūnių – nepasiėmiau pleistro, net sumautos nosinės nerandu kuprinėje. Prieina padavėja, klausia, ko norėtumėt. Kirvio, sakau. Ji žiūri į kraują, lašantį ant žemės, linkteli, prieisiu vėliau, sako. Eis kirvio ieškoti.
Didysis kunigaikštis Vytautas, atvykęs į Berlyną, manau, paprašytų to paties. Kirvio ir kekšių slavių, kurias mėgo labiausiai. Taip geriausiai pajuntu identitetą, sakydavo jis pasibirbinęs, išgėręs bokalą stipriojo. Moterys ir kalavijas – ir jokių problemų dėl tapatybės.
***
Vokiečių televizija anądien rodė filmą apie Izraelį. Kalbėjo vaikai tų, kurie prieš šešias dešimtis metų kūrė valstybę. Iš tiesų, žydai gyvena prasmingą gyvenimą, o daugelis kitų Europos tautų (jeigu, žinoma, Izraelis iš tiesų vadintinas Europa) išgyvena palyginti bergždžią egzistencijos laikotarpį. Bent jau taip atrodo iš šalies. Būsiu politiškai nekorektiškas, tačiau Izraelio religinis aspektas, visi tie barzdoti, skudurais apsimuturiavę seniai atrodo ne tik archaiškai, bet ir necivilizuotai, XXI amžiuje tiesiog kaip laukiniai. Tamsa ir prietarai. Obskurantizmas ir scholastika.
Kita vertus, tai svarbi tapatybės dalis. Jie kovoja dėl savo valstybės, dėl teisės turėti vietą šiame pasaulyje, kurią vadintų namais. Gatvėje nuolat gali sutikti ginkluotų vyrų. Būriais vaikšto kareiviai, ginkluoti asmenys lydi ekskursijas, vaikų grupes. Nežinau, kaip kituose miestuose, Jeruzalėje – nuolatinė karo nuojauta. Įtampa tiesiog tvyro gatvėje. Karas – šlykštus dalykas, bet tai jau kita problema.
Išlikimas – pats prasmingiausias buvimo šiame pasaulyje aspektas. Ir tie visi talmudistai, vyrai su peisais ir sijonais – išlikimo dalis. Labai aiški paskirtis: karas, kad išliktum, religija – kad išlikęs atpažintum save. Mūsų kunigai ir bažnyčios – tautinių dekoracijų dalis, miesčioniškas sekmadienio ritualiukas. Truputį pravėdinsime dvasinius vidurius, paskui eisim paryt cepelinų.
Žydai kas dieną sprendžia būties problemas, jie akistatoje su pačiais svarbiais klausimais – kodėl, kaip ir kas. Pagrindiniai žmogaus būties struktūriniai klausimai.
Lietuviai pamažu praranda išlikimo instinktą, silpsta jo budrumas. Tingūs, nebemąstantys, tik atsainiai vartojantys. Net nebesidaugina, nes tai irgi per sunku. Vis beprasmiškesnis ir individo, ir tautos gyvenimas. Mėginame kabintis kalbos, istorijos, pasistatome juokingus istorinius muliažus – gėda. Viskas muilina, viskas daugiau ar mažiau smulkmeniška, neįdomu, nereikšminga. Atsiranda ne iš būtinybės, ne iš kūrybiškumo, o iš inercijos.
Naujausias menas mėgdžioja prieš keletą dešimtmečių pasenusius Vakarų atradimus. Politikai – kekšių turgus, kas daugiau duoda, su tuo ir gulasi. Žemės ūkis merdėdamas dar kažką augina, bet Lietuvoj šiais laikais gerai auga tik skolos.
Tūkstantmečio minėjimo fiasko – akivaizdus įrodymas, kad lietuviui nusišvilpt ant identiteto, nes negresia joks realus pavojus. Net jeigu gresia – vis tiek nusišvilpt.
Kita vertus… Geras posakis – kita vertus, tiesa?
Pastarieji penkiasdešimt ar truputį daugiau metų apvertė visus žmogaus tradicinius įsivaizdavimus apie pasaulį. Mes nieko nežinome, kas atsitiks dar po penkiasdešimties metų. Nieko nenutuokiame apie savo palikuonis. Žiūrėdami į praeitį, sprendžiame apie ateitį. Manome, kad jiems labai reiks mūsų išsaugotos ir jiems perduotos kalbos, gintaro karolių, girtų užstalės dainų ir vamzdžio Neries krantinėj, bet gali būti, kad jiems viso to nereiks. Jie juoksis iš mūsų dovanų, rodys savo vaikams muziejuose mūsų tautines mumijas ir šventuosius skeletus ir sakys: žiūrėkit, kokie tamsūs buvo jūsų protėviai.
O mes savo ankštuose kapuose negalėsim net nutaisyt bjaurių grimasų jų adresu.
***
Naktiniame traukinyje, prieš dvyliktą. Yra toks gabalas “Downtown train”. Įdomiausiai jį dainuoja Rodas Stewartas ir Tomas Waitsas. Kai vakare važiuoju iš Berlyno centro į priemiesčius, galvoje gaudžia ši melodija. Vienu metu – abu dainininkai. Toks didmiesčio naktinis akompanimentas. Keistas, šiek tiek melancholiškas, verčiantis pajusti buvimo tragikomiškumą, persmelkiantis egzistencinės vienatvės šiurpuliu.
Moteris ir vyras, man iš dešinės, kitoj pusėj praėjimo. Ji pastebi mano žvilgsnį, banalų vyro žvilgsnį į moterį. Kūno į kūną. Lyties tapatybė kol kas dar neatšaukta, nors, ko gero, ilgai laukti nereiks.
Žvilgteli atidžiai į mane, įvertina, paskui į vyriškį, sėdintį priešais ją. Jis skaito laikraštį, rimtas, tvarkingas. Ir ji staiga uždeda savo koją ant jo kojos, maždaug – jos blauzda atsiduria ant jo šlaunies. Jis žvilgteli į ją kiek nustebęs – kodėl, ką reiškia šis judesys? Ji šypsosi jam. Jis taip pat šypteli ir grįžta į laikraštinį pasaulį.
Vienas judesys – visos žmonijos istorija.