Nors Lietuvą šių diskusijų aidai taip pat pasiekia, bet čia visas dėmesys yra sutelktas į biudžeto išlaidų mažinimą, ir vyrauja požiūris, kad alternatyvų šiam procesui nėra. Be to, visi nuolat yra bauginami, kad jeigu nesumažinsime išlaidų, tai teks devalvuoti litą.
Ar iš tiesų Lietuva yra atsidūrusi padėtyje be išeities, ir išlaidų mažinimas yra vienintelis vaistas?
Vis daugiau ekspertų teigia, kad išlaidų mažinimas veda prie to paties rezultato, kurio siekiama išvengti – nacionalinės valiutos devalvavimo. Pradėjusi mažinti išlaidas Vyriausybė įsuka ekonomiką į žemyn vedančią spiralę. Mažinant išlaidas – nesvarbu, ar darbo užmokestį, ar, kaip siūloma, administracines išlaidas – mažėja bendrasis vidaus produktas, atitinkamai surenkama mažiau pajamų į biudžetą ir vėl reikia mažinti išlaidas. Tokio proceso pavyzdys – ekonomikos raida kaimyninėje Latvijoje.
Be to, taip elgdamasi valstybė rodo neigiamą pavyzdį verslui. Jei mažinami biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimai, tai natūralu, kad verslininkas, nors ir galėdamas mokėti nustatyto dydžio atlyginimus, pasinaudos bendra tendencija ir juos savo įmonėje sumažins. Augant nedarbui, darbuotojai priversti sutikti su tokiais pasiūlymais – tiesiog nėra kito pasirinkimo.
Risimės ekonomikos žiemos link
Siūlymas mažinti ir valstybės investicijas paspartins ekonomikos smukimo tendencijas, juolab kad mūsų eksporto rinkose paklausa irgi sumažėjusi. Jokio finansinio stabilumo užtikrinti tokiu būdu negalima, nes didelis nedarbo augimas ir įmonių bankrotai reikštų, kad paimtos paskolos nebūtų grąžinamos, sparčiai blogėtų bankų ir draudimo įmonių padėtis, sutriktų atsiskaitymai tarp verslo subjektų, sužlugtų socialinė sfera.
Visa tai turėtų ilgalaikių pasekmių Lietuvos žmonėms, pačiai valstybei ir šalies konkurencingumui ateityje. Lietuva būtų grąžinta maždaug dešimt metų atgal, o nacionalinę valiutą tektų devalvuoti.
Jei dabar iš visos buvusios Sovietų Sąjungos mes išsiskiriame savo pasiekimais ir esame pavyzdys kitoms Rytų kaimynėms, tai gili ekonominė žiema tą atotrūkį sumažintų.
Kaip neseniai įspėjo žinomas prancūzų intelektualas filosofas Andre Glucksmannas, pasinaudodama ekonominėmis problemomis Rusija ketina atkurti didžiąją imperiją ir įsitvirtinti Europos Sąjungoje. Kas lauktų Lietuvos tokiu atveju, galima paskaityti istorijos vadovėliuose.
Šio scenarijaus galima išvengti tik vieninteliu atveju – jei Europos Sąjungos šalių ekonomikos atsigautų dar šį rudenį, o Lietuvos eksporto augimas paskatintų ir mūsų ūkio atsigavimą. Tokių vilčių nors ir nedaug, esama, tačiau nuvairavę ekonomiką giliai į duobę, ar sugebėsime iš jos greitai iškopti?
Ką daryti?
Kyla pagrįstas klausimas: ar yra kitas kelias, kuriuo Lietuva galėtų žengti?
Racionalu panagrinėti, kokie ekonominiai sprendimai pasiteisino praeityje, kas mums padėjo atstatyti ir modernizuoti ekonomiką atkūrus nepriklausomybę. Beje, tada padėtis buvo labai panaši: pinigų neturėjome, lietuviškų bankų nebuvo, kreditų niekas neteikė, o pagrindinė mūsų eksporto rinka – tuo metu Sovietų Sąjunga – išgyveno krizę.
Atsistoti ant kojų Lietuvos ekonomikai padėjo ūkio struktūros pertvarkymas, kuris lėmė, kad lietuviškas prekes tapo įmanoma parduoti Europos ir pasaulio rinkose bei iš to uždirbti pinigų, pokyčiai žinių srityje. Tokiu būdu buvo išmokta dirbti naujose rinkose, įdiegta nauja verslo praktika. Ekonomikoje sumažėjo žemės ūkio ir maisto produktų gamybos lyginamasis svoris, padidėjo paslaugų sfera ir su Vakarų rinka susietos transporto bei kitų paslaugų ir pramonės produkcijos gamyba.
Pertvarkų priešakyje buvo naujos nedidelės įmonės, kurios greičiau negu didžiosios galėjo prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Žinoma, struktūriniams pokyčiams įgyvendinti reikėjo pinigų.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais pertvarka buvo finansuojama tiesioginėmis investicijomis iš užsienio – daugelis turbūt dar prisimena, kai įmonės būdavo steigiamos su užsienio įmonėmis, – tarptautinių finansinių institucijų, kaip Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF), paskolomis bei dvišale parama, gaunama iš išsivysčiusių pasaulio valstybių.
Receptas tinka ir šiandien
Ar galime šia strategija pasiremti spręsdami šiandienos problemas? Pakankamai objektyvių veiksnių leidžia tikėti, kad taip. Žinoma, tokia didelė struktūrinė ūkio pertvarka, kokia vyko nepriklausomybės metais, mums nereikalinga, nes dabartinė Lietuvos ūkio struktūra labai panaši į kitų Europos Sąjungos šalių ūkio struktūrą.
Tačiau mes dar neišnaudojome visų galimybių efektyviau tvarkyti darbą ekonominių veiklų viduje. Lietuvos ūkio našumas sudaro apie 40–50 proc. ES vidurkio.
Paradoksalu, bet kovoti su ekonomikos krize Lietuva turi daugiau galimybių nei Vokietija ar Prancūzija, nes mes turime daug neišnaudotų ekonomikos augimo šaltinių. Sakykime, žemės ūkis turi dar daug galimybių gamybai modernizuoti, pramonėje dar gali didėti efektyvesnėmis technologijomis pagrįstas įmonių vaidmuo, o ir valstybės, ir privatus ūkio valdymas gali būti organizuojamas efektyviau.
Be to, Europos Parlamentas, pavyzdžiui, inicijuoja direktyvą dėl modernaus transporto srautų valdymo diegimo sistemų, kurios sumažintų kuro sąnaudas. Panašių pavyzdžių yra daugiau – Lietuvos mokslininkai yra paruošę studijų ir pasiūlymų, reikia tik juos įgyvendinti. Tikrai nebūtina viso dėmesio sutelkti tik į pastatų šiltinimą.
Pagrindinis klausimas – iš kur šiandien gauti pinigų vidinei pertvarkai finansuoti? Be abejonės, pagrindinis lėšų šaltinis ūkio modernizavimo programai vykdyti yra Europos Sąjungos fondai. Sunku suprasti, kodėl Vyriausybė siūlo mažinti valstybės investicijas, nes Europos Sąjungos biudžeto struktūrinių fondų skiriama parama nėra mažinama, o atvirkščiai – didinama.
Lėšos netgi galės būti mokamos avansu, o valstybės kofinansuojamai daliai yra siūlomos pigios Europos rekonstrukcijos ir plėtros bei Europos centrinio banko paskolos. Taigi, visai nesvarbu, kad į valstybės biudžetą yra surenkama mažiau mokesčių – valstybės investicijų programai mes lėšų gauname iš ES. Jeigu vis tik dar kyla kažkokių problemų, susijusių su Europos Sąjungos lėšų panaudojimu, tai Lietuvos vadovai turėtų atvykti į Briuselį, tartis su kitų Europos Sąjungos šalių vadovais ir bendrai spręsti tų fondų panaudojimo suvaržymus. Europos Parlamentas tokius siūlymus visada palaiko.
Sumažėjo ekonomikos likvidumas
Reikia pažymėti, kad mokesčių pajamos sumažėjo ne tik dėl Lietuvos ekonomikos problemų bei padarytų mokesčių reformos klaidų, bet ir dėl bendro ekonomikos likvidumo sumažėjimo.
Dėl savo ūkio problemų didžiosios ES ekonomikos sumažino investicijas į Lietuvą. Šis procesas atsispindi tiesioginių užsienių investicijų dinamikoje. Šalies ūkyje susidarė bendras pinigų stygius, arba, kitaip tariant, likvidumo problema. Lietuva nėra nemoki, dauguma šalies įmonių galėtų toliau sėkmingai dirbti, tačiau jiems trūksta apyvartinių lėšų.
Papildyti apyvartines lėšas iš Lietuvoje veikiančių bankų teikiamų paskolų yra sudėtinga, nes patys bankai turi problemų. Ekonomikos likvidumui atstatyti mes galėtume gauti lėšų iš Europos Sąjungos fondo, skirto mokėjimų balansų problemoms spręsti. Europos Parlamentas jau pritarė šio fondo padidinimui ir siūlo fondo lėšas naudoti ekonomikos modernizavimui. Šiam sprendimui gegužės pradžioje turėtų pritarti ir Europos Sąjungos šalių narių finansų ministrai.
Verta paminėti, kad kaimynai lenkai, norėdami greičiau įsivesti eurą, savo ekonomikos likvidumo problemoms ir valiutos stabilizavimo klausimams spręsti pasinaudojo TVF parama. Kol Lietuvos politikai mušėsi į krūtinę, kad jokios TVF paramos nereikia, baugino žmones neįsivaizduojamai sunkiais reikalavimais, susijusiais su tokios paramos gavimu, siūlė pažiūrėti į latvius, kaimynai lenkai susitarė su TVF dėl kitokios finansinės paramos formos, nenumatančios jokių sudėtingų sąlygų, nes ji skirta ekonomikos likvidumui palaikyti ir turi padėti greičiau įsivesti eurą.
Spartesnį euro įvedimo scenarijų TVF siūlo visoms naujoms Europos Sąjungos šalims. Kodėl šiose derybose kartu su lenkais nedalyvavo Lietuvos banko ir Finansų ministerijos vadovai? Sunku suprasti, juolab kad jau kelis mėnesius buvo žinoma, jog šios derybos vyksta, ir toks projektas rengiamas.
Taigi, laikas nustoti skųstis pinigų stygiumi, pradėti derėtis ir ieškoti kelių, kad pinigų atsirastų. Tai jau darėme nepriklausomybės pradžioje.