„Diskusijos dėl užsienio politikos, be abejo, reikalingos. Tačiau svarbu, kad jos esminio kurso nekoreguotume pagal kylančias ar krintančias dujų ir naftos kainas, tranzitinių krovinių srautų pokyčius.
Tik sąžiningi, aiškiomis taisyklėmis, abipusiškai naudingais sutarimais ir abipuse pagarba paremti valstybių santykiai yra stabilaus ekonominio bendradarbiavimo pagrindas“, – teigė V.Adamkus.
Prezidentas tarsi stebėjosi šalyje kilusiomis diskusijomis, ar mūsų užsienio politika nėra pernelyg idealistiška ir per mažai pragmatiška.
Tačiau tikrai nesunku nuspėti, kam iš tiesų labiausiai skirti šie „politinio testamento“ žodžiai. Juk viena garsiausių Lietuvos užsienio politikos kritikių jau kuris laikas yra neabejotina favorite tapti V.Adamkaus įpėdine laikoma D.Grybauskaitė.
Būtent ji teigia, kad Lietuvos užsienio politikai trūksta pragmatiškumo, didesnio dėmesio pačios mūsų šalies, o ne kitų valstybių interesams.
D.Grybauskaitė garsiai kritikuoja ir iš tiesų gana nevykusiai suformuluotą užsienio politikos tikslą „tapti regiono centru“. Todėl šią sąvoką tikriausiai neatsitiktinai savo pranešime prisiminė ir V.Adamkus.
Abejonės dėl užsienio politikos tęstinumo „po V.Adamkaus“ ramybės, atrodo, neduoda ne tik pačiam kadenciją baigiančiam šalies vadovui.
Tai šią savaitę atskleidė ir politologas L.Kasčiūnas.
Šis būtent Rusijos ir posovietinės erdvės specialistu laikomas ekspertas viešai pareiškė, kad su naujojo prezidento išrinkimu galima Lietuvos santykių su didžiąja kaimyne peržiūra. Neviešai tokių prognozių ir nuogąstavimų skamba dar daugiau.
Tačiau ar tokios įžvalgos pagrįstos? Juk, išskyrus būdingą kritikos retoriką, jokių aiškesnių asmeninių D.Grybauskaitės užsienio politikos nuostatų mes tiesiog nežinome. Be to, užsienio politika tikrai nėra ta sritis, kurią galėtų esmingai lemti vieno ar kito lyderio pasaulėžiūra.
Daug daugiau lemia pačios valstybės ir jos partnerių tarptautinėje arenoje interesai ir realios galimybės. Taip pat konkretaus istorinio laikotarpio tarptautinė padėtis, istorinė tradicija ir net tokie veiksniai kaip „diplomatinės mašinos inercija“.
Ar, visa tai įvertinus, yra realu, kad D.Grybauskaitė esmingai pakeistų šalies užsienio politiką? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia pirmiausia įvardyti, ką iš tiesų būtų galima pakeisti, jeigu kalbėtume ne apie kokį nors taktinį sprendimą, o apie pačią užsienio politikos kryptį.
Tarkim, kalbant apie pragmatiškesnius santykius su Rusija, kaip pavyzdys dažniausiai minimos Vokietija ir Prancūzija. Esą jos nekonfliktuoja su Maskva, o verčiau konstruktyviai ir naudingai sau pačioms bendradarbiauja.
Nepaisyti šių argumentų (nors aš manau, kad Berlyno ir Paryžiaus pozicija nėra pati teisingiausia) būtų sunku. Jei ne vienas „bet“. Lietuva nėra nei Prancūzija, nei Vokietija. Būtent todėl jos santykiai su Rusija negali būti tokie patys.
Gal verčiau pažvelgti į Latviją ir Estiją. Talinas apskritai buvo suformulavęs poziciją, kad Maskva jo užsienio politikoje nesvarbi. Taigi neerzino Kremliaus, kuo dažniausiai kaltinama aktyvi Lietuvos diplomatija.
Latvija apskritai dažnai buvo vadinama rusiško kapitalo įtakos šalimi, todėl nenuostabu, kad ir jos užsienio politika kartais būdavo pavadinama net prorusiška. Galbūt ne svarbiausias, bet ryškiausias to pavyzdys – prezidentės V.VykėsFreibergos sprendimas Maskvoje švęsti pačiai Latvijai nauja okupacija virtusią Rusijos pergalę Antrajame pasauliniame kare.
O dabar atsakykime į klausimą, ar Latvijos ir Estijos santykiai su Rusija geresni nei Lietuvos? Gal šių šalių verslui Rusijoje sudarytos kokios nors ypač palankios sąlygos arba jos turi kokios nors kitos tą mistinį „pragmatiškumą“ pateisinančios naudos? Gal Ryga po visų nuolaidų Maskvai pasiekė, kad būtų atnaujintas naftos tiekimas į Ventspilį?
Atsakymas į visus klausimus – vienas: ne. Ir tai – geriausias įrodymas, kad politikos Rusijos atžvilgiu pakeitimas neatneštų jokių dividendų. O Lietuvos diplomatijos aktyvumas dividendų iš tiesų davė. Ir apie juos V.Adamkus savo metiniame pranešime taip pat užsiminė.
Tą patį galima būtų pasakyti ir apie kitas sritis, kurias neva reikėtų iš esmės keisti (dažniausiai ne nuo Lietuvos padėtis tose srityse priklauso).
Tai nereiškia, kad Lietuvos užsienio politika yra ideali ir dėl jos nereikia diskutuoti ar net ją kritikuoti. Ne kartą tą esu daręs ir pats.
Todėl kalbos apie permainų vėjus užsienio politikoje manęs tikrai negąsdina. Kitas dalykas, kad kokiais nors esminiais paties diplomatijos kurso pasikeitimais sunku patikėti dėl paprasčiausių objektyvių priežasčių.
Nebent permainomis laikytume vien kalbas apie kitokią politiką. Jomis juk garsėja ne vien D.Grybauskaitė, bet ir jos giriamas užsienio reikalų ministras V.Ušackas.
Bet ar kas pastebėjo esminių užsienio politikos permainų jam tapus diplomatijos vadovu?
***
M.Laurinavičius yra „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas. „Lietuvos ryto“ televizijoje jis veda laidą „24/7“. Ją galite pažiūrėti čia.