Netelpa galvoje, kaip jie ten išsiteks ir nesusipeš. Galutinai paaiškėjo, kaip skaudžiai klydo visi, kurie iki šiol manė, kad A.Kubilius – viso labo tik paprastas vienos Europos pakraščio valstybės tarnautojas, samdytas vykdomosios valdžios vairininku.
Juk būtent jis nei daugiau, nei mažiau – svarbiausias Istorijos traukinio mašinistas konduktorius. Juk kieno kito galioje taip paprastai, lyg stoteles, paskelbti vienos istorinės epochos pabaigą ir kitos pradžią?
Štai iš savo vadovaujamų konservatorių suvažiavimo tribūnos praėjusį savaitgalį ėmė ir paskelbė: „Posovietinis laikotarpis – baigtas, kartu su už lango matomais tektoniniais lūžiais prasideda kitas laikotarpis, kurį siūlau tiesiog vadinti Gėrio karalyste“.
Nesvarbu, kad šie „lūžiai“ viso labo tik konservatorių valdžios vertikalės Seime ir Vyriausybėje „užtvirtinimas“ D.Grybauskaite, kurią su didžiuliu azartu naująja tautos gelbėtoja paskelbė senoji, į rinkimus vis dar ateinanti rinkėjų mažuma.
Svarbiausia, kad ant tautos kelionlapio tūkstantmečio bėgiais būtų taukštelėtas antspaudas su Vyčiu ir kregždute.
Tačiau šie kuklūs paties premjero atsivėrimai apie tikruosius savo pajėgumus ir kompetencijos ribas – tik purslai to didžiulio propagandinių užkeikimų srauto, kuris dabar plūsta per atvirus patikimiausią ryšį su anapusinėmis jėgomis turinčios partijos šliuzus.
Net keista, kad mantros apie tikėjimą, pasitikėjimą, istorinę misiją ir nenugalimumą – garsesnės nei prieš rinkimus.
Šio triukšmo priežastys, regis, dvi.
Viena – nenumaldomas ir euforiškas visagalybės pojūtis. Jis išsilieja ir kitokiais pavidalais, pavyzdžiui, demonstratyviu mažesniųjų koalicijos palydovių niekinimu.
Štai A.Valinskas neištvėrė kankinančios nežinios, kas bus tam brangiausiam dalykui, kurį jis vis dar turi – „vieno iš trijų pareigūnų“ posteliui. Juk niekas su juo nesikalba, o aplinkui visokie tektoniniai lūžiai. Net jo paties partija atsiskyrimu nuo jo bei koalicijos performavimu ėmė grasinti.
Tad sugalvojo pats drąsų ir savarankišką žaidėją suvaidinti ir, viešai pasikvietęs opoziciją ant kilimėlio, ėmė „koaliciją plėsti“.
Svarbiausia, žinoma, tam, kad bent tokiu būdu kito svarbiausio pareigūno nuotaiką sužinotų. O tas tik juokiasi lyg iš gero pokšto: „Eikit sau, čia tai bent – nieko nežinau. O tai kur jie patys planuoja pasidėti?“
Tačiau kita ir galbūt svarbesnė iš dešiniųjų viršūnių sklindančio užkeikimų srauto priežastis – noras tuo srautu jei ne nuplauti, tai bent šiek tiek tolyn stumtelėti stiprų nerimą jau dabar keliančią problemą.
Mat baisu, ar medaus mėnuo su naująja prezidente nesibaigs dar staigiau, kaip ir užsitęsęs posovietinis laikotarpis.
Plieninė magnolija taip ryžtingai ėmė leisti šaknis į S.Daukanto aikštės grindinį, jog matyti, kad galvoja ne tik apie šią, bet ir apie kitą kadenciją. Ji artumą tautai demonstruoja ne mažiau aktyviai, kaip ir antžmogišką įtaką Vyriausybei.
Kukliai pareiškusi, jog į užsienį lyg paprasta mirtingoji skraidys tik ekonomine klase, čia pat ryžtingu balsu praneša, jog tik jos nurodymu Vyriausybė skubiai atsisakė planų birželį dar kartą lįsti į mūsų pinigines.
Žinoma, šis viešas raumenų demonstravimas gali būti suderinta su premjeru ir greičiausiai iš karto baigiasi, kai užsidaro kabineto durys.
Tačiau akivaizdu, kad ne dekretais, o viešais „šaukiu aš tautą“ ritualais valdysianti naujoji prezidentė turės dar ryžtingiau eiti tuo pačiu keliu.
Juk dauguma iš to beveik už ją balsavusio milijono matė joje gelbėtoją pirmiausia nuo šios valdžios, kurios rinkėjai jau dabar gerokai aptrupėję.
Tad viešųjų ryšių erdvėje aštrėsiantis konfliktas greičiausiai netruks išsilieti ir į tikras politines peštynes.