„Galima suvulgarint iki šlykštumo, galima iki himno pakelt. Skirtumas yra tavo dvasinė programa, kuria vadovaujiesi“, – 72-erių R.Dichavičius mano, kad šiuolaikinėje visuomenėje liko mažai šventumo.
lrytas.lt interviu su dailininku ir fotografu R.Dichavičiumi – apie tai, kaip jis mato pasaulį.
– Tais laikais fotografuoti aktus buvo labai drąsu. Dabar apsinuoginusių moterų atvaizdus matome kasdien. Koks jausmas jus apima, kai žiūrite į šiuolaikinę erotiką?
– Mane tie kūnai mažai žavi.
Pati tema nei gera, nei bloga. Viską galima suvulgarint iki šlykštumo, galima ir iki himno pakelt. Gali į krištolinį indą pamazgų pripilti, gali šaltinio vandens įpilti ir paduoti žiūrovui. Skirtumas yra tavo dvasinė programa, kuria vadovaujiesi.
Kai kurie eina lengviausiu keliu. Pasaulyje yra net leidyklų, kurios leidžia pornoknygas - jeigu intymios vietos nesimato, tai jau prasta prekė. Man tai šlykštu. Tai žemina ir moterį, ir meno sąvoką.
Moteris yra ne šiaip sau pasidulkint, paskui nusivemt ir pasakyt – eik iš čia, „šliucha“. Tavo mama irgi buvo moteris, ji tave pagimdė, aukojo save. Moterys yra kaip žemės gelmių jėga. Turi jai lenktis. Jei jos nebūtų, barstyk sėklą kur nori, niekas neišdygs.
Religija sako – neminėkite Viešpaties vardo be reikalo. Aš sakau – neminėk ir moters vardo be reikalo. Moteris yra šventa.
– Kodėl pradėjote fotografuoti nuogas moteris? Tai buvo iššūkis sovietmečio sistemai?
– Aš juk normalus vyras. O jei rimtai, tai juk visas menas remiasi žmogumi. Visa Antika – nuogos figūros. viduramžiais tai buvo užspausta, Renesansas vėl atidarė tą skrynią. Apolonai, veneros, tūkstančiai nuogų figūrų.
Sovietiniais laikais negalėjai moterį labiau mylėti negu partiją. Kraupi buvo gyvenimo tikrovė, kurioje gyveno mūsų karta. Tai buvo smegenų prievartavimas, dvasios prievartavimas – visą laiką galvojai, kaip ką nors padaryti.
Keliais metais anksčiau tokia knyga, kaip „Žiedai tarp žiedų“, tikrai būtų buvusi uždrausta. Moteris nuoga – vadinasi, pornografija. Žinau, kad viena žurnalas atspaudė vos didesnę už pašto ženklą fotografiją, kur sėdėjo mergaitė nuogu petuku ir keliu. Kitą rytą to žurnalo redaktorius jau buvo nebe redaktorius.
Tačiau į valdžią atėjo M.Gorbačiovas, prasidėjo „perestroika“. Iki šiol turiu titulinį albumo lapą su antspaudais. Pirmąjį antspaudą dėdavo, kai spausdinti galima. Tačiau tai dar ne viskas – mėnesius laukdavai, kol knygą atspaus, tada kūrinys vėl keliaudavo į „glavlitą“ (sovietinė cenzūra – red. pastaba). Sutikrindavo, ar čia tos pačios nuotraukos, kurias rodei anksčiau, pagalvodavo – o gal šiandien išvis vėjas iš kitos pusės pučia. Jei viskas tikdavo, uždėdavo antrąjį antspaudą – platinti galima.
– O kaip tais laikais jūsų fotografijas vertino paprasti žmonės, kuriems tokius vaizdus buvo matyti neįprasta?
– Žmogus viską mato pagal savo sugedimo laipsnį. Kai išleidau savo pirmąją knygą „Žiedai tarp žiedų“, galėjau surinkti kelis tomus atsiliepimų. Tai būtų tiesiog žmogaus dvasios enciklopedija.
Gavau labai lyriškų laiškų, kuriuose buvo eilėraščiai su širdies virpesiais. O iš kitų atrodė, kad jiems rūpi, kad tik boba būtų nuoga.
– Kaip išsirinkdavote modelius? Ar fotografuodavote neišvaizdžias moteris?
– Matote, tas grožis yra daugiabriaunis. Mašina nupoliruota, o koks ratas girgžda ar langai neplauti. Taip ir moterys – vienos graži figūrėlė, bet veidukas nekoks, kita gražius plaukus turi, trečiosios rankos labai gražios. Parodai tuos dalykus, kurie įdomiausi. Tačiau tokių absoliučių gražuolių, tokių, kad jau viskas joje būtų šimtu procentų, nebuvau sutikęs.
Negalėdavau pakęsti spinduliuojančių kvailumu. Ir dabar man atrodo, kad grožiui kenkia „durnumas“ ir „naglumas“. Štai ir dabar einu gatve, matau – panelė lyg ir nieko, bet rūko, spjaudosi, keikiasi. Suvulgarėjimas, suprimityvėjimas man yra košmaras.
– Viename interviu sakėte, kad jūsų kūryba gimsta iš skausmo.
– Iš jausmo. O jausmas gali būti ir skausmas, ir džiaugsmas.
Skausmo gyvenime patyriau daug. Man buvo septyneri, kai išvežė į Sibirą. Uždarytame vagone mus vežė du mėnesius. Išvežė pačius geriausius – geriausius artojus, mokslininkus, mokytojus, karininkus. Palikdavo tuos, kurie girti patvorėje gulėdavo.
Duonos duodavo porą gabaliukų per dieną, kurie yra jūsų diktofono dydžio. Pradurdavai pirštą, tai net kraujas nebėgdavo, o kažkoks skystis.
Sibire artimuosius palaidojau, papuoliau į vaikų namus. Pats į Lietuvą grįžau per stebuklą. Tuomet man buvo penkiolika. Mokiausi rusų mokykloje, nes lietuviškai prastai mokėjau kalbėti.
Tačiau aš įgijau vertybių skalę. Žinau, kiek kainuoja duonos trupinėlis, kiek kainuoja laisvas žodis, kiek kainuoja būti nesutryptam.
– Tačiau nuo tokios kančios ne visi įgyja vertybių skalę, kai kurie kaip tik iš baimės tampa prisitaikėliais.
– Ir aš prisitaikiau. Paišiau ir leninus, ir stalinus. Net kelis konkursus laimėjau. Tačiau parėjęs namo kūriau tai, ko norėjau – piešiau ir akmenis, ir kalnus, ir moteris.
Baigiau Kaune tapybą dailės mokykloje, Vilniuje - grafiką. Daugelį metų dirbau redakcijose ir leidyklose. Per mano rankas perėjo šimtai knygų, buvau meno redaktorius.
– Kaip pradėjote fotografuoti?
– Fotografija man buvo kaip malonumas. Ką ten su blonknotėliu eskizuosi keliaudamas. Fotoaparatu lengva vaizdą kaip užrašų knygutėje užfiksuot. Paskui pajutau, kad fotografija gali būti ne tik užrašų knygutė, bet kažkas daugiau.
Fotografija pirmiausia yra atranka. Akis mato tūkstančius elementų ir ką tu iš to tūkstančio atrenki, lemia tavo požiūris. Išsijoji kaip pro rėtį ir lieka tokia tavo vizija.
– Fotografavimas yra daugiau stebėjimas ar daugiau ieškojimas?
– Būna, kad ieškai ir kažką randi. Bet dažniau važiuoji kur nors, net nežinodamas, ką rasi. Kartais suvokimas tau tiesiog duoda per galvą. Pavyzdžiui, jaunystėje važiuodavau į kalnus, ten – kriokliai, akmenys, samanos. Ko ten gali ieškot, ką randi, tuo ir džiaugiesi.
Kai ieškai, irgi nežinai, ką rasi. Štai ir jūs sakot – visiškai kitaip įsivaizdavau R.Dichavičiaus namus. Mūsų galvojimas dažnai yra labai labai pro šalį. Lankiausi pas menininkus Baltarusijoje. Pasakojo man – eisim pas tą, tas yra toks ir toks. Susidarydavau iš pasakojimų vieną vaizdą, o pamatydavau visai ką kita. Tas kažkas kita yra labai įdomu.
– Dabar daugiau piešiate ar daugiau fotografuojate?
– Be fotoaparato beveik nevaikštau, nes visada ką nors gali rasti. Iš kiekvienos kelionės parsivežu „desietką“ juostų.
Kartais fotografuoju ir skaitmenine kamera. Tačiau aš seno grūdinimo žmogus, į juostas fotografuoti man geriau. Ten matyti grūdas, faktūra, lyg ant drobės nupiešta – gali pastebėti, ar žmogaus barzda skusta prieš valandą, ar prieš dieną. O skaitmeninėse nuotraukose tonas man kažkoks muilinas, ribos neaiškios, veidai lyg plastikiniai.
Dabar visi turi fotoaparatus ir pyškina. Iš šimto vieną kitą sykį gal ir pataiko, bet tas fotografas net nežino, kuris kadras yra pataikytas. Būna, kad man atneša lagaminą nuotraukų ir prašo – padaryk knygą. Klausiu – tai kodėl pats negali padaryti. Man atsako – tu geriau žinosi, tu patyręs.
Gerai, jei randi daugiau patirties turintį žmogų, kuris tau pataria. Bet aš manau, kad kūrėjas savo darbus turi atrinkti pats. Žinai, vardan ko fotografavai, kas tau ten buvo įdomu.
Jei fotografas ir labai geras, tai nereiškia, kad kiekvienas jo paspaudimas yra menas. Aš irgi gal iš penkiolikos kadrų tenaudoju vieną. Pagaliau skirstau fotografavimą – vienus dalykus fotografuoju kaip medžiagą piešiniams, paskui iš tų kadrų paveikslus paišau. Į kitus pasižiūriu ir matau, kad jau nieko paišyt nereikia, taip gražu.
– Ko siekiate kurdamas? Ar turite kokį nors tikslą?
– Galvoju – gal tas mano menas truputėlį „suamortizuos“ visuomenės vulgarumą, primityvumą, išrupūžėjimą.
– Kai jūs kalbate apie visuomenę, atrodo, kad jums skaudu ir pikta. Negi Lietuvoje viskas taip blogai?
– Lietuvoje yra ir darbščių žmonių, ir protingų. Bet jie tarsi šešėlyje. Keliame „padelkas“ kuo aukščiau, kad būtinai matytųsi užpakalis. Nuo televizijos ir spaudos vemt norisi. Norisi dvasinės atramos, o tau rodo nuo ryto iki vakaro, kaip šaudo ar dulkinasi.
Viskas taip sujaukta. Politika šlykšti. Nebeliko vertybių skalės, šventumo jokio. Dėl to labai skaudu. Ne dėl šios Vyriausybės, o apskritai. Jei toks Šustauskas tampa meru, tai kas mes esame – avinų banda?
O juk laisvė duota tam, kad mažiau energijos sueikvotum trukdžiams. Tačiau tu neturi teisės užgauti kitą, įžeisti, suniekinti. Laisvė pirmiausia yra pareiga daryti gerus, o ne destruktyvius darbus. Ir šiaip gamtoje pilna destrukcijos.
Užtat aš per savo meną darau tai, ką noriu. Susikuriu savo pasaulį ir jame gyvenu.
Kuriu ne tik meno kūrinius. Per metus dvi tris knygas paruošiu leidybai. Rengiu parodas – pernai buvo dvi tarptautinės parodos, šįmet – jau penkios. Sąžiningai dirbu pagal savo išgales ir sugebėjimus.