Ežeringuose Zarasuose — Kuršių nerijos sindromas

Dar nesibaigus teisminiams ginčams dėl Kuršių nerijos statybų, jos plūstelėjo į kitą ne mažiau unikalų kraštą — ežeringuosius Zarasus.

Tirštai apstatyti Bajotiškių, Polivarko, Blekiškių, Skeldų pusiasaliai Antalieptės mariose. Antalieptėje bręsta nauja Kuršių nerija.

Tiesiai per mišką nutiesti elektros kabeliai, čia pat samanose pūpso elektros skydinės. Viena, antra, trečia...

Jos veda į statybvietę. Miško vidury išlieti pamatai, suręstos trobos, ūkiniai pastatai, pirtys. Viena, antra, trečia... Ketvirtai atvežti ir paberti akmenys, neva įrodymas, kad čia kažkada būta pamatų.

Kitame Antalieptės marių pusiasalyje mūsų vos nesudraskė šalyje žinomo architekto šunys. Jie šoko ant automobilio, iššiepę dantis taikėsi mums į gerkles. „O jūs pasidomėkite, kodėl kolūkio organizmui duotas draustinio statusas ir ši vietovė tapo draustinio ir parko teritorija. Kažkokia nesąmonė“, — mums sakė žinomas architektas.

Nukasti marių šlaitai, ant viršutinės jų briaunos stovi namai, šlaito apačioje — pirtys. Sukastų žemių kalne urvinės kregždės išsirausė lizdus: Gražutės regioninis parkas — vandens ir miško paukščių lopšys.

Sunku net suskaičiuoti, kiek šiame lopšyje sūpuojasi statybų. Jau baigtų, tik pradėtų, ginčijamų, atiduotų ir dar neatiduotų į teismus...

Paradoksas: pradžią šioms statyboms davė ne kas kitas, o tie patys teismai. Konstatuodami juridinį faktą, kad vidury miškų buvo sodybos, jie sudarė sąlygas laužyti aukštesnio už save — Konstitucinio teismo nutarimą, jog miško žemėje statybos negalimos. Kodėl taip elgėsi teismai?

„Mano sūnėnas, sesers sūnus, įkalbėjo mane: teta, nelaikyk pinigų, aš nupirksiu, va, sklypelį. Ir nieko daugiau nežinau, paskui mes tą sklypelį pardavėme“, — „Ekstrai“ porino Lietuvos teismų veiklą prižiūrinti viena šių statybų draustinyje pradininkių Aldona Pėstininkienė.

Neblogai pažįstu Antalieptės marias. Jaunystėje jose kartą pagavome nemažai starkių.

Išplauki, būdavo: kiek tik akys užmato — vanduo ir vanduo. O jo išraižytą žemę kloja miškai. Jokios gyvasties, jokio trobesio ar gyvulio baubimo.

Sovietmečiu čia tekanti Šventoji buvo patvenkta, aplinkui tyvuliavę 26 ežerai susiliejo į vienas marias. Nebeliko ir jokio kaimo — daugiau nei 200 trobesių buvo iškelta, jų vietoje taip pat suraibuliavo vanduo. Net kaimų kapinės liko po vandeniu, kai kurių jų kryžiai dar kyšo iš mažų salelių.

Pernai prieš Vėlines išsirengiau jų aplankyti. Plaukiame mes su vietiniu sentikiu Foma Ragozinu į buvusias Polivarko kaimo kapines ir netikiu savo akimis: pro belapius medžius šviečiasi viena, antra, trečia — kas tai? Sodybos? „Oi, ponička“, — plojo man per petį Foma ir paslaptingai šypsojosi. Nieko daugiau nesakė. Tik šypsojosi tylėdamas. Nieko jo ir nebeklausiau. Suprantu, kad ne vietoje pratartas žodis gali skaudžiai sugrįžti. Na, manau, ateis pavasaris, pasivaikščiosiu marių pakrantėmis.

Nelengva buvo rasti tai, ką rudenį pro belapius medžius mačiau. Marių — du tūkstančiai hektarų. O jų krantai — lyg surangyta armonika.

Ne vieną ratą teko po mišką apsukti — marių nepažįstantis niekaip nerastų šio nuo Bajotiškių kaimo giliai į vandenį įbridusio pusiasalio.

Mums kelią parodo... elektros skydinė. Nei iš šio, nei iš to išdygo ji kaip pamesta vidury miško. Tiesiog samanose.

Nuojauta sako: nuo jos mišku reikia brautis marių link. Nuojauta neapgauna. Ant marių kranto išvystame: pamatai. Vieni, antri, treti. Samanose, kaip ir ta skydinė.

Aplinkui — nė gyvos dvasios. Kažin ar krizė, ar kas kitas statybininkus iš miško išbaidė?

Nuo pastotės išgrįstas kelias, kurio čia anksčiau nebuvo. Žengiame juo toliau. Ir vėl — vidury miško elektros pastotė. Aha, suprantame, po samanomis turi būti ir kabelis. Yra.

Vėl braunamės mišku. Ir prieš mus ant marių kranto — pilis. Tvirtai sukirstų storų rąstų, dengta gontais. Tik dar be langų ir durų. O ant marių kranto — pirtelė. Pamatuoju — aštuoni žingsniai nuo vandens.

Prie pirtelės pamato visu ilgiu guli paklota pušis — matyt, ji trukdė statybininkams.

Vėl grįžtame prie skydinės, vėl — gilyn į mišką, vėl — prie marių. Praeiname nedidelį ežerėlį, tą patį, kuriame sentikis Foma pasakojo kažkada sugavęs gražių ešerių.

Ežerėliu nučiuožia ančių porelė. Sulig šia pasibaigia Bajotiškių pusiasalis. Čia — pats jo smaigalys. Dabar marios mums šviečia iš dviejų pusių. O tarp jų prasišviečia dar viena pilis, pirtis, statybininkų vagonėlis. Tolėliau ant miško paklotės — dar vieni pamatai, privežtų akmenų krūva.

Visi pamatai išlieti iš tų pačių akmenų. Ir dėl projektų daug nesivarginta: beveik vienodai suplanuoti trobesiai, pirtys. Tas dvaras ar tik nebus vieno šeimininko, spėjame.

Įstatymai draudžia bet kokią veiklą draustinyje, jei ten anksčiau nebuvo pamatų. Senieji tos vietos gyventojai nepamena, kad ten ko stovėta. O miške, jei ir kada kas stovėjo, dabar statyti neleidžiama.

Palikę Bajotiškių pusiasalį mėginame pasiekti kitą, į jį panašų — nuo buvusio Polivarko kaimo. Rudenį plaukdami į Polivarko kaimo sentikių kapines irgi matėme pirteles, brendančias į vandenį. O čia — ypač saugoma teritorija: ne tik Gražutės regioninis parkas, bet dar ir Antalieptės marių hidrografinis draustinis.

Marių pusiasalį palei Polivarką randame gana greitai. Kaip važiuojame tiesiu keliu, taip į jį ir įpuolame. Tik mus pasitinka tvora. Užtvertas pusiasalis. Tiesa, vartai atkelti.

Ir čia mums atsiveria neįtikėtinas vaizdas: iš kairės, ant marių kranto, — namas ir pirtis, iš dešinės, ant marių kranto, — namas ir pirtis, pasikeliame ant kalnelio ir vėl: dešinėje ir kairėje — namai ir pirtys, namai ir pirtys. Vienos kiek toliau nuo vandens, kitos — jį kone užtūpusios.

Vaizdui šiame Antalieptės marių pusiasalyje, Antalieptės marių hidrografiniame draustinyje, apsakyti geriausiai tiktų lietuvių liaudies patarlė: įsileisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips.

Tikrai žinau — dar prieš dešimtmetį pusiasalyje buvo pieva. Su katpėdėlėmis ir čiobreliais. Dabar — nė kvapo katpėdėlių ir čiobrelių. Visas hidrografinio draustinio žemės paviršius nuluptas ir buldozeriais sustumdytas į aukščiausią kalną. Jame urvinės kregždutės jau suspėjo sudėti kiaušinius. Jos skraido, baltais pilveliais blikčioja viršum stovinčių buldozerių.

Už žemių krūvos — medžiai iki pusės juodi. Atrodytų, po gaisro, bet tas juodumas lyg plunksna lygiai užbrėžtas. Degėte, šaukiame iš tolo daržą ravinčiai moteriai. Ne, atsišaukia ji. Tai jos šeimininko kaimynas medžius taip nudažė. Kuo nudažė? Naudotais tepalais. Naudotais tepalais? Medžius? Kodėl? O todėl, sako toji moteris, kad bebrai jų negraužtų.

Tarsi Černobylyje tame Antalieptės marių hidrografiniame draustinyje.

Staiga matome: mūsų link skuodžia du vilkiniai šunys. Jie šoka ant automobilio, drasko jį nagais, taškosi seilėmis — vos suspėjame užsidaryti langus.

Pagaliau lėtai prie mūsų ateina žmogus. Tai — žinomas Lietuvos architektas Aleksandras Stasys Lukšas.

Per automobilio langus tyliai tįsta ir varva šunų seilės — uždaręs savo vilkus architektas grįžta prie mūsų.

Kadaise jis dirbo Paminklų restauravimo institute, vėliau buvo Vilniaus miesto plėtros departamento vadovas, statybos ir urbanistikos viceministras. Rengė ne tik Vilniaus miesto bendrąjį planą, bet ir Teritorijų planavimo įstatymą.

„Aš galiu jums įrodyti, kad nuo senovės čia gyveno žmonės“, — sako patyręs teritorijų planuotojas. Neva turėtume patikėti: čia atsikūręs Polivarko kaimas.

A.S.Lukšas kilęs nuo Salako, visai netoli Zarasų, tad turėtų žinoti, kad jei kas buvo, tai liko po vandeniu. Penkių metrų gylyje.

„Taip, paskui čia buvo kolūkio ariama žemė“, — sutiko buvęs viceministras.

Ir visai nelauktai pridūrė: „O jūs pasidomėkite, kodėl kolūkio organizmui duotas draustinio statusas ir ši vietovė tapo draustinio ir parko teritorija? Kas tai sugalvojo? Kažkokia nesąmonė“.

Ar todėl, kad čia įsikūrė žinomas Lietuvos architektas, vietovę reikėtų iš draustinių išbraukti? „Na, ne, taip nesiūlau“, — vis dėlto žymus architektas nėra toks griežtas. Tačiau pridūrė: „Reikia žinoti, kas yra saugotina, kas — ne. Čia saugotina nieko nėra“.

Kaip įtikinti buvusį Vilniaus miesto architektą, kad Gražutės regioniniame parke yra ką saugoti. Ežerėliais, salomis, katpėdėlėmis, kregždutėmis jo tikriausiai nesugraudinsime. O buvusį restauratorių — pilkapiais, piliakalniais? Pamėginkime.

Privažiuokime prie Antalieptės marių šiek nuo kitos — Degučių pusės. Ten, kur yra Degučių kraštovaizdžio draustinis, gamtos pažinimo takas. Paėjėkime juo. Ošia šimtametis miškas, byra baltas smėlis — niekur jo tokio nėra, tik — čia. Štai — aukštapelkė, štai — jau žemapelkė. Tai — tinkamas takas vaikams: kur jie geriau galėtų įsidėmėti, kuo skiriasi aukštapelkė nuo žemapelkės, jei ne čia.

O štai ir garsusis Degučių Ažusamanės (Zarkiškių k.) piliakalnis. O jo papėdėje, ant marių kranto, — pamatai. Ką tik išlieti, dar, galima sakyti, drėgni, apibarstyti tuo baltu marių smėliu.

Ar šios visos statybos miško žemėje, draustiniuose, prie gamtos pažintinių takų ir pilkapių — savavališkos? Ar jų savininkai neturėjo statybos leidimų?

Visi jie aliai vieno turėjo Zarasų savivaldybės administracijos išduotus statybos leidimus. Kaip tai įmanoma? Ogi štai taip. Nusipirkęs žemės ant marių kranto žmogus pasikviečia licencijas turinčius matininkus, geodezininkus ir sklype randa akmenėlių, pavyzdžiui, tokių, kaip matėme Bajotiškių miške. Akmenėliai pavadinami pamatais ir registruojami registro bei kadastro įmonėje.

Jeigu labai akivaizdžiai matyti, kad akmenėliai ne iš marių dugno ir ne iš miško, kuriame ieškoma buvusios sodybos, savininkas juridinį faktą apie buvusią sodybą gali įrodyti teisme.

Štai į Zarasų rajono apylinkės teismą kreipėsi Panevėžio miesto gyventojas Sigitas Butkevičius tvirtindamas, kad jis nusipirko du sklypus Bajotiškių kaime ir teismo prašo nustatyti juridinį faktą, kad šiuose sklypuose buvo sodybos.

Taip, tas miškas, kurį matėme subjaurotą pamatais ir statiniais ant marių kranto, — S.Butkevičiaus, kaip ir spėjome, jis — vienas savininkas. Dar vienas sklypas priklauso UAB „Alisina“, tačiau ji Panevėžyje registruota tuo pačiu adresu kaip ir pats S.Butkevičius.

Šis teismui tvirtina, kad sodybų neišliko, nes jas apsėmė marios. Tačiau štai tebeauga seni beržai, klevai, obelis ir neva yra vieno gyvenamojo namo likučiai. Taigi iš to akivaizdžiai matyti, kad tai — neišlikusio pastato fragmentas.

Ir teismas su tuo sutiko. Dar pora liudytojų — ir juridinis faktas apie buvusias sodybas šiuolaikinių teismų nustatytas, Lietuvos valstybės vardu antspaudu sutvirtintas.

Taip S.Butkevičius gavo visus reikiamus statybos leidimus. Ne vienai sodybai, o bent trims.

S.Butkevičius norėjo statytis ir už Europos Sąjungos paramą. Bajotiškių kaimo turizmo sodybai Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) jis prašė daugiau nei 690 tūkst. litų. Tačiau NMA apsižiūrėjo, kad S.Butkevičius žemės jau nebeturi — ją pardavė. Kas gi atsitiko?

Ogi ieškiniai dėl visų S.Butkevičiaus ir jo įmonės Bajotiškių miške buvusių ir dabar parduotų tretiesiems asmenims sklypų su pradėtomis ir nebaigtomis statybomis atsidūrė teisme. Į jį, gindama viešąjį interesą, kreipėsi Vilniaus apygardos prokuratūra. Prokurorų teigimu, Zarasų rajono savivaldybės administracija, išduodama statybos leidimus S.Butkevičiui, o vėliau — jo žemės pirkėjams, pažeidė ne tik Miškų įstatymą, bet ir Konstitucinio teismo nutarimą, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai išaiškino, kad miško paskirties žemėje jokios statybos negalimos.

Tarp šių neseniai teismus pasiekusių Vilniaus apygardos prokuratūros pareiškimų itin įdomus dėl statybų Veriūgiškių kaime, Veprio kraštovaizdžio draustinyje. Veprio kraštovaizdžio draustinis yra prie tų pačių Antalieptės marių, tik iš kito šono, — ten, kur tyvuliavo Jūžintų ežeras. Tai ypač graži vietovė, saugoma dėl jos kalvotumo ir ežeringumo. Veprio kraštovaizdžio draustinį, be marių, skalauja dar keturi ežerai — Vartišio, Balčio, Veprio ir Kunigio.

Ir štai tarp šių ežerų, šiauriniame Jūžintų ežero krante, prieš saulytę miško žemėje iškilo gyvenamasis namas, pirtelė, baigiamas jau ir ūkinis pastatas.

Vilniaus apygardos prokuratūra prašo teismo stabdyti šias statybas, panaikinti Zarasų savivaldybės administracijos išduotus statybos leidimus.

Šiame ieškinyje įdomūs tretieji suinteresuoti asmenys. Tai tie, kurie šį sklypą nupirko, ir tie, iš kurių pirkta. Šį sklypą pirko ir dabar statybas tęsia Andrius Bogdanovičius ir Inga Josiukaitė-Bogdanovičienė iš Vilniaus.

I.Josiukatė-Bogdanovičienė dirba Krašto apsaugos ministerijos skyriaus vedėja.

Leidimus statyboms gavo ir tuoj pat — nepraėjus nė dviem mėnesiams — jiems sklypą pardavė 1926 metais gimusi Julė Danutė Veršilienė ir 1946-aisiais gimusi Aldona Pėstininkienė. Abi moterys, kaip rašoma prokuratūros ieškinyje, gyvena Panevėžyje.

„Tai mano sūnėnas, mano sesers sūnus Audriukas, įkalbėjo mane: teta, sakė jis, nelaikyk pinigų — aš nupirksiu, va, sklypelį. Ir aš nieko daugiau nežinau. Jis pirko, jis pardavė, aš net nežinau, kurioje vietoje toji žemė buvo“, — 1946 metais gimusi moteris, pasirodo, esanti ilgametė Nacionalinės teismų administracijos teismų veiklos analizės skyriaus vedėja Aldona Pėstininkienė.

O kas 1926-aisiais gimusi, su kuria Nacionalinės teismų administracijos teismų veiklos analizės skyriaus vedėja neva gyvena viename name? Jos motina?

„Oi, nežinau, kas ji. Mano mamutė Zuzana, ji — amžinatilsį. Ir adresas čia ne toks nurodytas“, — tvirtina Teismų administracijos skyriaus vedėja.

Kaip ji pati sako, jos vadovaujamas teismų veiklos analizės skyrius analizuoja teismų darbą, teisėjų darbo krūvį, jeigu reikia, siūlo šalies prezidentui teisėjų etatus. „Taip pat analizuojame užsitęsusias bylas, dėl kokių priežasčių jos užsitęsė“, — A.Pėstininkienė dėsto savo darbo svarbą.

Ar ir Zarasų rajono apylinkės teismo veiklą analizuoja? „Kuo čia Zarasai dėti? Mes visos šalies teismų veiklą analizuojame. Kodėl mane darote nusikaltėle, vaje, dar iš darbo išmes“, — baugiai apsižvalgo. Ir priduria: „Kaip teisininkė aš jums galiu pasakyti: mano sūnėnas — suaugęs žmogus, ir jei jis ką padarė ne taip, ne aš, jis atsakys“.

„O kuo jūsų sūnėnas verčiasi?“ — klausiu. „Nežinau kuo jis verčiasi“, — nenori sakyti teta.

Lietuvos teisėsaugininkai prieš keletą metų Panevėžyje buvo sulaikę du nelegalių kompiuterinių programų platintojus. Vienas jų buvo ir Nacionalinės teismų administracijos skyriaus vedėjos A.Pėstininkienės sūnėnas Audrius Tarčiauskas.

Byla, dominusi net užsienio šalių specialiąsias tarnybas, Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo nutraukta dėl senaties.

„Kol teisės aktų vienodai nesilaikys visi teismai, visos institucijos, aplinkosaugininkai bus bejėgiai. Antalieptės bylą ištirti — ne mūsų, Saugomų teritorijų tarnybos specialistų, jėgoms. Be teisėsaugininkų, o ypač — prokuratūros, neišsiversime“, — viliasi Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė.