— Sekmadienį vyksiančiuose rinkimuose Lietuvos rinkėjai, matyt, mėgins prisiminti, kokią įtaką jiems padarė praėjusios kadencijos europarlamentarai. Kaip manote, ar pavyks jiems ką nors prisiminti?
— Būtų gerai, kad rinkėjai prisimintų bent kelias buvusių europarlamentarų pavardes. Lietuvoje daug nepasitikėjimo valdžia, jos kritikos ir net parlamento langų daužymo. Tai visiškai neliečia Europos Parlamento. Rinkėjai net nežino, už ką būtų galima nubausti ankstesnės kadencijos europarlamentarus.
Europos Parlamento rinkimai yra pasityčiojimas iš demokratijos. Rinkimams pasibaigus, naujai išrinkti aristokratai išvyksta tvarkyti dar neegzistuojančios tautos ir valstybės reikalų.
— Apskritai ar logiška ko nors reikalauti iš kandidatų į europarlamentarus žinant, kad jų įtaka EP iš esmės yra nulinė? Kaip šiuo požiūriu galima vertinti kandidatų metamus pažadus rinkėjams? Ar įmanoma, kad tie pažadai būtų įgyvendinti net ir turint geriausių ketinimų?
— Iš parlamentarų visada reikia ko nors reikalauti, nes jie yra tautos atstovai. Gyvename atstovaujamosios demokratijos sąlygomis. Europos Sąjunga nėra nei tauta, nei valstybė. Pagal idėją lietuviai Europos Parlamente turi atstovauti ne Lietuvai, bet Europos tautai. Tačiau tokios dar nėra. Tai neišvengiamai sukuria demokratijos problemų. Lengva dalyti pažadus Lietuvos rinkėjams, kai žinai, kad vėliau atstovausi ne tik jiems, bet ir vokiečiams, anglams ir portugalams.
— Kaip vertintumėte Lietuvos europarlamentarų veiklą praėjusią kadenciją? Ar reikėtų reikalauti iš jų atsakomybės?
— Sunku reikalauti atsakomybės iš tų, kuriais mažai domisi net jų šalies žiniasklaida. Būnant europarlamentaru sunku susigadinti reputaciją. Ne mažiau sunku ir ją susikurti. Nėra abejonės, kad reikia reikalauti atsakomybės. Tačiau neaišku, kaip tai padaryti.
Siūlau nustebinti Europą — lietuviai netikėtai pradeda reikalauti ne Lietuvos, bet Portugalijos europarlamentarų atsakomybės. Juk portugalų parlamentarai yra ir mūsų parlamentarai, bent jau pagal bendrą parlamentarizmo logiką.
— Kai kurie politologai įžvelgia dabartinių kandidatų į EP asmeninę naudą, nekalbant jau apie finansinę. Vieniems tai tiesiausias kelias pabėgti nuo baudžiamosios atsakomybės, kitiems — vienintelė išeitis tęsti politinę karjerą, kuri Lietuvoje jau neįmanoma. Kaip manote, ar iš tiesų didelė dalis kandidatų mąsto tik apie asmeninę naudą kandidatuojant į EP?
— Mums didelė garbė būti Europos Sąjungos nariais. Tai svarbu geopolitiškai. Tačiau nepamirškime, kad parlamentarizmas nėra stiprioji ES vieta. Būkime realistai: kandidatai į EP yra ne patys talentingiausi politinio teatro aktoriai.
Tikrai talentingi ir didelių siekių turintys politikai veikia tautinės valstybės lygmeniu. Tik sulaukę garbingo amžiaus ar susidūrę su nesėkmėmis jie ryžtasi Briuselio ir Strasbūro tremčiai.
— EP gerbėjai Lietuvoje tikina, kad jei įsigalios Lisabonos sutartis, europarlamentarai įgis didesnę sprendimų galią, taigi jų įtaka bus kur kas didesnė. Ar tai tiesa?
— Norima priartėti prie tautinės valstybės modelio. Tačiau ES yra ne tautinė valstybė, bet imperija. Lisabonos sutartis negali šio dalyko pakeisti. Reikia galvoti ne apie EP galių didinimą, bet apie demokratinio atstovavimo problemas. Pastarosios yra silpnoji visų imperijų vieta.
— EP nuo pat sukūrimo buvo kritikuojamas dėl nulinės sprendimų galios. Mikimauzų parlamentas, demokratijos spektaklis — tik keli epitetai, kuriais apibūdinamas šis parlamentas. Kaip apibūdintumėte šią struktūrą ir jos įtaką ES valstybėms narėms?
— Europos Parlamentas gana teigiamai veikia Lietuvą. Europos Parlamento teisės aktai keičia mūsų kasdienį gyvenimą net tada, kai to nežinome. Sunkiausias uždavinys — stebėti rinkimus į EP. Tai tikrai nemalonų įspūdį paliekantis politinis renginys.
— Taigi gal EP kartais kritikuojama nepelnytai? Štai vartotojai žino, kad tarptautinių skambučių — „roaming“ įkainiai sumažinti būtent EP iniciatyva.
— Daug EP kritikos yra nepelnyta. Negalima iš EP reikalauti daugiau, negu leidžia dabartinė šios organizacijos prigimtis. Europos Parlamento svarstymų planuose yra naujas siūlymas — įpareigoti gamintojus suvienodinti mobiliųjų telefonų įkroviklius. EP taip pat ruošiasi svarstyti siūlymą palengvinti gydymąsi kitose ES šalyje ir supaprastinti jo išlaidų kompensavimo tvarką. Tai mūsų kasdienį gyvenimą pakeisiantys sprendimai. Galima sudaryti nemažą lietuviams palankių EP sprendimų sąrašą.
— Esate minėjęs, kad EP susidaro prielaidos demokratiniam despotizmui — politinei sistemai, kurioje laisvi piliečiai užliūliuojami, bukinami. Kodėl taip manote?
— Mūsų demokratijos turi daugybę oligarchijos bruožų, smunka pilietinis aktyvumas ir pasitikėjimas valdžia, piliečiai pasitraukia į privačią sferą, o politinis elitas atitrūksta nuo jų, žmonės vis mažiau sugeba formuluoti bendrus politinius tikslus ir juos įgyvendinti, politiniai žygiai jiems pradeda atrodyti kaip tuščias gaišimas.
Visame šiame kontekste blogiausia tai, kad Europos Parlamento demokratijos problemos žemina pačią demokratijos idėją. Kas paskirų valstybių lygmeniu yra sunkiai išsprendžiama demokratijos problema, ES lygmeniu virsta farsu.
— Kelias vietas EP paprastai laimi net euroskeptikai. Kaip įvertintumėte kritinį lietuvių požiūrį į visą ES? Ar pakankamai girdimi vyraujančiai nuomonei oponuojantys balsai?
— Įsivaizduokite, kad Lietuvos parlamente veikia Lietuvos skeptikų partija. Juokingai ir apgailėtinai atrodytų. Tikri euroskeptikai gali balsuoti neidami į EP rinkimus. Tačiau tai neturėtų būti Lietuvos kelias. Turime išmokti būti kritiškai mąstantys euroskeptikai, bet kartu toliau dalyvauti pradėtame ES eksperimente.
Tai sunkus uždavinys, bet kuo greičiau jį išmoksime spręsti, tuo geriau būsime pasirengę galimiems politinio eksperimento netikėtumams. Mažos tautos apie tai turi galvoti.