Iš tiesų nebūtų keista, jeigu kaip tik toks klausimas būtų keliamas visa apimtimi skirtingose stovyklose, raginant vienas kitą peršokti prie kitų, ne mažiau svarbių temų. Iš kitos pusės žiūrint, kaip atrodo bent man, dauguma rašančiųjų įsisąmonintu arba nevisai įsisąmonintu, tarkime, kažkokiu pusiau pasąmoniniu pavidalu pradeda nutuokti, jog atsakingas ir laisvas, galų gale cenzūros nevaržomas kalbėjimas apie D.Grybauskaitės fenomeną yra trapi ir greitai nykstanti galimybė.
Taigi skubama pasinaudoti tokios sezoninės laisvės galimybe, entuziastingai išgyvenant nykstančio pasaulio įvairiapusį grožį. Įvardytą situaciją įprasminant per pavyzdį, dar būtų galima pasakyti taip: braškes godžiai šlamščiame vasarą, nesąmoningai siekdami atsivalgyti už visus metus. Kita vertus, ta pačia proga leiskite pastebėti, jog galimas daiktas, kad, stojus šiai karštai vasarai, kaip niekados anksčiau priartėjome prie komplikuotos politinės žiemos slenksčio.
Laimėjusi rinkimus į prezidento postą, D.Grybauskaitė jau pirmuosiuose pasisakymuose po pergalės kalbėjo apie tai, jog atėjo laikas sunaikinti visas tas purvo vonias, kuriuose maudomi žmonės (cituoju iš atminties). Skamba visai neblogai, tačiau kartu nedrąsiai norisi paprašyti, jog būtų griežčiau apibrėžta prasmė, kuri yra įdedama į žodžius ,,purvas“, ,,purvo vonia“, ,,purvasklaida“ tokio ar panašaus kalbėjimo kontekste.
Galbūt kažką pražiopsojau, tačiau, kaip atrodo man, pastarieji prezidento rinkimai vyko korektiškoje ir neįtikėtinai ramioje aplinkoje. Nejaugi turiu manyti, jog purvo voniomis jau bus vadinami vienas kitas dygesnis straipsnis, kuriame neatiduodama įprasta duoklė išrinktosios prezidentės liaupsinimo isterijai?
Tokie užkeikimai apie purvą kelia nerimą jau vien dėl to, jog kažkada nacistai kvietė naikinti vienos tautos atstovus, pavadindami juos purvažmogiais. Žinoma, ši paralelė liečia ne tiek pozicijų dalykinį turinį, kiek žodžio semantinę raišką, tačiau kartu iškyla galimybė atkreipti dėmesį į tai, jog estetiniai užkeikimai ne visados yra tinkama stilistika politikos sferoje.
Dar daugiau, - kyla įspūdis, jog išrinktosios prezidentės įvaizdžiui šiandien labiausiai kenkia tie trubadūrai, kurie, kalbėdami apie pergalę, politologinės analizės priemones pakeičia pseudopoetinio pašlovinimo priemonėmis.
Be to, kaip atrodo, nėra jokių požymių, jog užprogramuotas intensyvumas šia linkme greitai išsikvėps, labiau tikėtina, jog dar ilgai bus šturmuojamos naujos ir naujos aukštumos. Kita vertus, norisi priešintis jau dabar, kai matai, jog iš rimto žmogaus daroma nugalėtojos visomis prasmėmis Orleano mergelės Jeanne’os d‘Arc karikatūra.
Toliau ieškant palyginimų situacijos nusakymui, galima pastebėti, jog nūnai viename Lietuvos dienraštyje yra pradedami kultivuoti kažkas panašaus į Šiaurės Korėjos propagandos sukurtus atskiro žmogaus garbinimo kanonus. Jeigu skamba neįtikinimai, pasakyti žodžiai atrodo kaip neleistinas spalvų sutirštinimas, tai papildomai pažymėsiu, jog kanono pertvarkymas ir modernizavimas (ar net daugiapakopė modernizacija) nekeičia reikalo esmės (pavyzdžiui, sunku patikėti, bet iš tiesų yra taip, jog kompiuteris kaip loginė mašina buvo sukurtas dar viduramžiais, o mūsų laikų elektroninė skaičiavimo mašina gali būti vadinama tos senosios idėjos radikalia modernizacija).
Ar gali atsitikti taip, jog – neduokdie – Lietuvoje viena ar kita forma vėl suvešės senieji instinktai, atgys į požemius nugrūsti demonai, o subujoję atavizmai užgoš horizontus?
Tai iš principo yra įmanoma postmodernioje visuomenėje, kuri sugeba derinti nesuderinamus dalykus ultramodernios eklektikos būdu. Kaip jau yra kažkas kažkur pastebėjęs, labiausiai priešingas vertybes neretai skiria tik plona, linkusi greitai praplyšti plėvelė.
Lietuvoje tokio ,,postmodernizmo“ įsitvirtinimui yra palankios aplinkybės, nes čia labai akivaizdžiai susiformavo perskyra tarp fasadinės demokratijos ir savaveiksmių galios žaidimų. Neatsitiktinai pastaruoju metu paaštrėjo kova dėl to - kas kontroliuos specialiąsias tarnybas, pasinaudodamas teikiamais ištekliais politinei įtakai ir karjeros interesams įtvirtinti?
Kaip tik žinomiausias išrinktosios prezidentės trubadūras (tuo pat metu teikiantis vilčių ideokratas ir nemenko mastelio komediografas) visai neseniai pareiškė, jog netrukus žymi VSD darbuotojų dalis bus sukišta į kalėjimus, o kitas tos pačios įstaigos kontingentas – išaukštintas. Iš tiesų, skamba kaip iš evangelijos, tačiau kyla įtarimas, jog tokio atskyrimo kriterijumi čia numatomas ne kas kita kaip žmogaus sugebėjimas pasitarnauti tam , o ne kitam oligarchui, apskritai sugebėjimas susivokti, jog ne valstybės interesai čia yra visų svarbiausias dalykas...
Kai atrodo, V.Adamkaus ir D.Grybauskaitės išsakytas politinio vadovavimo idėjas galime gretinti per kokybės ir kiekybės sąvokų tarpusavio ryšį ir priešingumą, per šių sąvokų gretinimo teikiamą pavaizdumą.
Tarkime, jog V.Adamkui iš tiesų neretai pritrūkdavo ryžto ir jėgos įgyvendinant savo vertybines nuostatas, t.y. kokybiškai užbrėžtus tikslus. Kokybės perviršis kiekybinės sudėties atžvilgiu – čia neretai pasitaikanti atvejis.
Kažkiek idealizuojant situaciją, galima sakyti, jog pastarojo meto truputėlį pavargusio, nebesidominčio valdžios užtikrinimo mechanika senojo prezidento figūra tapo atitraukta politinio vadovavimo kokybės metafora. Kaip žinome, toks valstybės valdovas, kuris pats giliai niekina valdžią, - yra Platono filosofijos kurpiamas idealas.
Kita vertus, kaip atrodo man, kibus D.Grybauskaitės, protą ir valią pademonstravusios moters, valdžios siekis nėra kol kas subordinuotas jokiai idėjai, jokiai kokybinei normai (nemanau, jog kas nors ima ir rimtai traktuoja jos pareikštus trumpalaikės reikšmė populistinius užkeikimus).
Tokiu atveju valdžios užtikrinimo mechanika tampa savitiksliu dalyku. Tačiau dar svarbiau pastebėti tai, jo taip kiekybiškai suprantant valdžios prigimtį, pačią valdžią galimą išsaugoti tik pastoviai ją gausinant, kaupiant, absoliutizuojant, nes, praradus čia valdžios dauginimo užmojį, tokio tipo valdžia iš karto skaidosi, dalijasi (jeigu čia nebūtų begalinės progresijos, ją iškart pakeistų begalinė regresija).
Taigi, kaip atrodo, D.Grybauskaitei lieka tik galimybės: tapti ultramodernios sandaros diktatore arba gražia, bet nieko nereiškiančia valdančiųjų koalicijų inkrustacija. Norite tikėkite, norite – ne.