Kiek ilgai tai tęsis? Pusmetį ar daugiau? O paskui įmonės, išeikvojusios apyvartines lėšas, ims bankrutuoti. Kas labiausiai stebina? Įmonių valdytojų nepasiruošimas artėjančiai krizei. Įspūdis toks, kad jie niekada nesimokė ekonomikos.
Dominuoja pasyvumas
Pirkėjų nėra, o kainos smarkiai nekrenta. Skelbiamos nuolaidos nuo išpūstų kainų. Visi laukia, tačiau radikaliau keisti kainų nedrįsta beveik niekas. Bijo atsakomybės.
Geriau užsidaryti pasibaigus įmonės pinigams nei imtis neįprastų veiksmų, už kuriuos gali susilaukti kritikos.
Sunkmečio sąlygomis daug ryškiau atsiskleidžia biurokratinis verslo veidas: neišsišok su pasiūlymais, plauk su komanda, jei skęsime, tai visi kartu.
Tokią elgseną lemia ir kita priežastis – verslo valdytojų nepasiruošimas krizei. Tūkstančiai jų studijavo makroekonomiką, bet, atrodo, vien dėl pažymio ir diplomo. Rimčiau studijavę turėtų ir naktį pažadinti pasakyti, kad pasibaigus infliacinės paklausos bangai neišvengiamai turi kristi kainos ir darbo užmokestis. Jeigu taip būtų, tai jau šiandien Vilniaus centre tušti restoranai ir kavinės turėtų klientus vilioti daug mažesnėmis kainomis.
Tačiau kainos didelės, o verslo valdytojai laukia. Ko? Stebuklingo pagerėjimo?
Kainos kris
Jie sako, kad neturi rezervų kainoms mažinti. Tušti atsikalbinėjimai. Kiek buvo išsipūtęs infliacinis burbulas, tiek jis, žinoma, jeigu nėra kito infliacijos šaltinio, turi ir subliūkšti. Ankstesnį paklausos lygį galima pasiekti tik mažesnėmis kainomis. O kas kainų nuleisti nesugebės, turės užsidaryti.
Šiuo požiūriu, rinka negailestinga. Šiek tiek sumažinus kainas, neverta dūsauti ir ilgėtis geresnių laikų. Geriau prisiminti ir ruoštis grįžti prie 2000–2002 m. kainų – kai Lietuvoje dar nesipūtė infliacinės paklausos burbulas.
Iki anų metų lygio susitrauks ne tik valstybės biudžetas, bet ir verslas. Ir kas anksčiau tai suvoks, tas daugiau laimės sustiprindamas pozicijas rinkoje.
Dalis įmonių užsidarys
Kas rinkoje vyks? Pati tikriausia kova už išlikimą. Tereikia prisiminti ir palyginti, kiek parduotuvių Lietuvoje buvo 2002 m. ir kiek dabar. Kai paklausa nukris iki anų metų lygio, natūralu, kad didelė dalis parduotuvių turės užsidaryti.
Įdomu, kaip atrodys didieji prekybos centrai su trečdaliu neveikiančių parduotuvių ir kaip tai veiks pirkėjų nuotaikas? Jau dabar prekybos centrai nemokamai nuomoja plotą labai didelėms parduotuvėms, kad tik šios neišeitų ir nepaliktų akis badančių tuščių plotų. Ar po pusmečio nemokama nuoma lauks ir vidutinių parduotuvių?
Parduotuvės yra tik tviskanti verslo įmonių iškaba ir prekių pardavimo vieta. Kiek užsidarys parduotuvių, tiek mažės darbuotojų pagrindinėse įmonėse. Dalis įmonių bankrutuos.
„Tai ką daryti?“ – klausia sunerimę įmonių valdytojai. Atsakymas – jau dabar ryžtingai didinti verslo gyvybingumą.
Verslas turi smarkiai sumažinti išlaidas ir prekiauti mažesnėmis kainomis. Kad tai pavyktų, verslo valdytojai dėl kainų turi spausti kitų įmonių valdytojus: patalpų nuomotojus, prekių ir medžiagų tiekėjus. Nuslūgus infliacinei paklausai, kainos turi sumažėti. Nebent šalies valdžia atsisakytų valiutų valdybos modelio ir imtų papildomai ir gausiai spausdinti pinigus.
Valdytojai nesupranta infliacijos
Versle dabar tvyro neveiklumo nuotaika ir viltys, kad po mėnesio viskas pagerės. Kai kurios įmonės aktyviai naudoja apyvartines lėšas.
Ilgai negalėjau suprasti tokių optimistinių lūkesčių priežasties. Ką reiškia ateities baimė ir nenoras apie ją galvoti? Ar tai stručio, slepiančio galvą, pozicija?
Tačiau priežastis paprastesnė: verslo valdytojai, lyg kokie turgaus prekiautojai, ekonominius procesus suvokia labai buitiškai, ir jų pamąstymuose nėra sąvokos „infliacija“. Jie svarsto maždaug taip: „Na, neperka dabar, pirkėjai išsigando, bet vėliau vis tiek pirks, nesitęs tai amžinai“.
Jie paprasčiausiai nemato priežasties, kodėl paklausa turėtų mažėti. Jų pasaulėlis paprastas: yra pardavėjai ir yra pirkėjai, kurie nutarė kol kas taupyti. Tai, kad anksčiau didelę dalį pirkimo paklausos sukurdavo skandinaviški bankai, įšvirkšdavę kasmet į mažą rinką 10–14 mlrd. litų, jiems yra bereikšmis faktas.
Reformos arba infliacija
Skandinaviškų bankų pinigai skatino ne tik vartojimą, bet ir sukūrė gyvenimo gerėjimo iliuziją. Todėl patys lietuviai, varžydamiesi vieni su kitais klestėjimo pasaulyje, drąsiai įvairiems pirkiniams leido savo pinigus. O dabar išsigando ir atsipeikėjo.
Vargu ar dabar net 20 mlrd. litų, papildomai įšvirkštų į rinką, pajėgtų sugrąžinti panašią kaip anksčiau paklausą. Tiksliai kalbant, dabar krizės dar nėra, tai tik normalus infliacinės paklausos bangos bliūškimas. Pati infliacinė banga buvo nenormali.
Tačiau žmonės, pripratę prie geresnio gyvenimo, nori infliacijos: ankstesnės paklausos ir ankstesnio darbo užmokesčio. Ir tai yra rimta problema. Ką pamatysime išnirę iš besisklaidančio infliacinio rūko? 2000–2002 m. bankrutavusios ir nesireformavusios Lietuvos vaizdą.
Verslas neišvengiamai prisitaikys: vieni bankrutuos, kiti, sumažinę išlaidas, išliks. O valstybinis sektorius stūksos kaip buvęs, rydamas žmonių pajamas ir neleisdamas verslui mažinti išlaidų.
Ar įmanomos rimtos reformos? Vargu.
Nei valdininkams, nei paprastiems žmonėms visiškai neaišku, kodėl valstybinis sektorius turėtų būti stipriai reformuotas.
Žmonės, turintys teisę balsuoti, reikalauja tik daugiau pinigų. Todėl, kai socialinės problemos paaštrės ir žmonės išeis į gatves, valdančiajai koalicijai paprasčiausiai beliks paleisti pinigų spausdinimo mašinas. Tada pragyvenimo lygis nepastebimai ims ristis žemyn.