Vyras niekaip nesulaukia ramybės
Kartais pro ganyklą juosiantį, bet neveikiantį elektrinį piemenį į P.Sriubo kiemą įsibrauna vienas ar du galvijai, o kartais gitėniškio namų valdas nusiaubia keliasdešimties karvių banda.
Po tokių antpuolių vyriškio šeima kelias dienas pluša, kol atsodina išmindžiotus daigus, iškuopia karvių mėšlą, užlygina nuniokotus gėlynus.
Kas kartą jie skaičiuoja ir patirtus nuostolius: nulaužtus vaismedžius ir dekoratyvinius želdinius, ištryptas daržovių lysves.
P.Sriubo noras gražiuoju susitarti su ūkininke neduoda jokio rezultato. Skundai seniūnui ir rajono merui - lyg žirniai į sieną. Žmogaus bėdos jiems nerūpi.
„Seniūnas man pasakė: jei nenori, kad karvės čia eitų, užsitverk savo teritoriją. Kaipgi aš užsitversiu 3 hektarus ir kiek tai kainuotų? Juk tai pasityčiojimas.
Gal ūkininkė privalėtų savais galvijais rūpintis, kad šie netryptų visko pakeliui?“ - valdininkų požiūrio suprasti negali P.Sriubas.
Karvių siautėjimą užfiksavo telefonu
„Panevėžio rytas“ P.Sriubo namuose apsilankė praėjus kelioms dienoms po karvių siautėjimo sodyboje. Nors P.Sriubo šeima dalį žalos jau buvo likvidavusi, tebesimatė galvijų pridaryti nuostoliai.
P.Sriubas pasakojo, kad vieną dieną grįžęs iš miesto jau nuo kelio pamatė neviltį keliantį vaizdą: namų kiemas ir greta esantis daržas margavo nuo visur pasklidusių galvijų.
Karvės buvo išmindžiusios tik ką pasodintus kopūstus, porus, braškes, išlaužiusios dalį jaunų berželių, pasodintų ties sklypo riba, visiškai nuniokojusios derlingą slyvą, nulaužusios du abrikosų medelius, aplaužiusios jau ūgtelėjusią pušaitę.
Dalis bandos ganėsi tiesiog po namų langais, rupšnojo kiemo žolę ir gėlynus, kita dalis kanopomis plūkė pasėlius.
Vaizdus, kaip kelios dešimtys galvijų trypia sodybos kiemą ir aplink ją esančius daržus, P.Sriubas užfiksavo savo mobiliuoju telefonu.
Numynė tik vieną braškės lapą?
Apie nuniokotą sodybą P.Sriubas pranešė Miežiškių seniūnui Albinui Jacevičiui.
„Niekas iš karto nevažiavo žalos įvertinti, seniūnas liepė laukti komisijos ir nieko neliesti. Neištvėrėm ir kitą dieną ėmėm daržą tvarkyti, augalus atsodinti, juk tokiu metu kiekviena diena brangi, ar beužaugs kas, jei delsime?
O ta komisija - tik pasityčiojimas. Seniūnas pasidairęs pasakė, kad nieko tos karvės nepadarė, kokį vieną braškės lapą numynė, o aš ir vėl vėją keliu“, - P.Sriubas buvo apstulbintas seniūnijos vadovo požiūrio.
Stovi sargyboje prie karvių tako
P.Sriubo sodyba yra įsikūrusi senojo Vilniaus kelio ir kelio į Anykščius sankirtoje. Jam priklausančią teritoriją iš šiaurinės ir rytinės pusių supa ūkininkės I.Birbilienės ganyklos.
Dar vieni ganyklos plotai yra iš vakarinės pusės, prie pat Vilniaus kelio, tiesiai prieš P.Sriubo namus. Kiek tolėliau įsikūręs ir ūkininkei priklausantis fermų kompleksas.
Pro pat P.Sriubo kiemą eina vienas pagrindinių bandos takų, kuriuo jie varomi iš ganyklų į fermas.
„Pievutę pasėji, medelį pasodini, praeina kiek laiko ir nieko nebėr. Kelinti metai iš eilės kartojasi tas pat“, - guodėsi gitėniškis.
P.Sriubas pasakojo, kad du kartus per dieną, kai karvės varomos į fermas melžti, jis tikra to žodžio prasme eina sargybą, budi šalia karvių tako, kad tos į kiemą nesibrautų.
„Jei viena kokia įlenda, tai dar nieko baisaus, bet kai visa banda išsuka iš tako ir eina ten, kur joms patinka, jau būna tragedija“, - sakė P.Sriubas.
Mėgino gintis ir šūviais
Gitėniškis sakė, kad bandos piemuo visai tų galvijų neprižiūri, karvės į fermą dažnai brenda ir vienos. Ferma kitoje kelio pusėje, tai eina per kelią išsibarsčiusios, o kelias judrus, transportas važinėja.
P.Sriubas bandė su I.Birbiliene ir oficialia ūkio savininke jos dukra Modesta Birbilaite šnekėtis gražiuoju, prašė, kad šios tinkamai pasirūpintų ganykla.
„Kol gyvas buvo ūkio savininkas Petras Birbilas, bent išklausydavo, nors irgi nieko nekeisdavo. Dabar I.Birbilienė tik rėkia ir keikiasi, visiškai neįmanoma susikalbėti“, - sakė P.Sriubas.
Vyriškis prisipažino, kad prieš metus dėl įsipykusios karvių kaimynystės turėjo reikalų ir su policija.
Neapsikentęs, kad gyvuliai nuolat įlenda į jo valdas ir ką nors nuniokoja, P.Sriubas įsigijo dujinį pistoletą ir kartą į iš kelio sukančias karves pašaudė iš tuščių šovinių.
Ūkininkė iškvietė policiją, tačiau po tyrimo P.Sriubas gavo raštišką patvirtinimą, kad šūvių garsais savame kieme gynę-sis nuo karvių viešosios tvarkos nepažeidė.
„Neprašau aš jokio žalos atlyginimo, man nieko nereikia, tegu tik duoda ramybę, leidžia ramiai gyventi ir žinoti, jog galvijai bet kada nesugarmės į kiemą ir visko neištryps“, - sako P.Sriubas.
Ūkininkės svečius pasitinka pikti šunys
Pasikalbėti su ūkininke I.Birbiliene ar M.Birbilaite akis į akį „Panevėžio rytui“ nepavyko. Mobilieji telefonai buvo išjungti arba į skambučius niekas neatsakė.
Nuvažiavus į Nevėžio gyvenvietę prie šeimos namo, durų niekas neatvėrė.
Pamatę, kad prie fermų stovi du lengvieji automobiliai, spėjome, jog ten galbūt kažką rasime, juolab kad buvo matyti atviros durys į pagalbines patalpas.
Įvažiavus į fermų kiemą pasitiko aršus trijų pririštų šunų lojimas. Jau ketinome lipti iš automobilio, bet iš visų pusių pasipylė dideli palaidi šunys. Keturkojai lojo apsiputoję ir vis taikėsi grybštelėti mašiną.
Nuspaudus automobilio garso signalą gyvūnai į jį nė kiek nereagavo, regis, dar aršiau puolė. Iš fermos pastatų niekas taip ir nepasirodė.
Konfliktas slypi siauroje žemės juostoje
Miežiškių seniūnas A.Jacevičius karvių teroru besiskundžiančio P.Sriubo ir ūkininkės I.Birbilienės konfliktą pavadino kova dėl principų.
Abiem pusėms trūksta žmogiško susikalbėjimo ir noro taikiai išspręsti situaciją.
Seniūnas spėja, kad nesantaikos šaknys glūdi giliau - kare dėl poros metrų pločio žemės ruožo.
Palei pat P.Sriubo namus nuo seno ėjo viešas keliukas, kuriuo sovietmečiu žmonės vaikščiojo į savo sklypus. Žemes privatizavus ir toje teritorijoje nebelikus paskirų sklypų, keliuku niekas nebesinaudojo, tik ūkininkai Birbilai.
P.Sriubas savivaldybei buvo teikęs prašymą patikslinti savo žemės valdas ir tą keliuką perkelti toliau. Nesulaukęs sprendimo vyriškis buvo ėmęs pats keliuką ardyti tuo papiktindamas P.Birbilą.
Pastarasis savivaldybei rašė skundą, kad kelias savavališkai ardomas. Žemėtvarkininkai yra priėmę sprendimą, kad P.Sriubas išardytą kelio dangą atstatytų.
Ginčą gali išspręsti tik teismas?
„Kol dar buvo P.Birbilas gyvas, sakiau jam, liaukitės pyktis, per tokias rietenas „iš principo“ žmonės ir ūkius praranda, ir pinigų netenka. Bet P.Birbilas sakė: „Aš iš principo laikysiuosi“.
Po to, kai karvės buvo suėjusios į P.Sriubo ūkį, bandėme abi puses įkalbėti gražiuoju susitarti, įkalbėjome net taikos sutartį pasirašyti.
P.Sriubas su viskuo sutiko, tą raštiškai patvirtino, bet M.Birbilaitė vėl užsiminė apie keliuką. Ir visi iš naujo susikovė“, - apie komedija virstantį kaimiečių karą pasakojo A.Jacevičius.
Seniūnas sakė nenorintis būti nei vienų, nei kitų pusėje, tad P.Sriubui ir I.Birbilienei konfliktą spręsti siūlo teismo keliu.