***
Žiūrėkite
trečiąjį pokalbio dalį.
Žiūrėkite
ketvirtąją pokalbio dalį.
- Kaip jaučiatės tapęs 45-uoju
„Poezijos pavasario“ laureatu?
- Galvojau apie visus 44, kurie buvo iki manęs ir galiu pasakyti, kad daugiau negu pusei jų pats mielai skirčiau šiuos laurus. Šia prasme man labai malonu atsidurti šalia Pauliaus Širvio, Marcelijaus Martinaičio ar Sigito Gedos. Tai yra nuostabu.
Nuoširdžiai manau, kad mano knyga yra verta šios premijos, todėl labai džiaugiuosi tapęs tuo 45-uoju.
- Kaip ir kodėl pradėjote rašyti?
- Galiu papasakoti viską, kaip buvo. Būdamas pirmokas savo tetos Elvyros, kuri buvo mokytoja, paklausiau, ar gerai yra būti poetu. Parūpo, nes turėjau žurnalą „Genys“, kuriame buvo prirašyta visokių eilėraštukų. Teta atsakė, kad poetai yra dideli žmonės. Pamaniau, kad čia viskas labai lengva, ir aš galiu parašyt.
Parašiau vieną, kitą, trečią, ketvirtą eilėraštį. Tie tekstai buvo juokingi, kai dabar prisimenu. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų mano eilėraščių buvo apie vaiką, kuris nenori eiti į mokyklą ir dėl to tyčia susilaužo koją.
Po to mokykloje buvo pakabintas stendas su tais eilėraščiais. Bendramoksliai pradėjo šaipytis, gavau pravardę „poetas – kotletas“. Draugai išaiškino, kad rašyti eilėraščius yra bobų reikalas, tai ir nustojau. Galvojau, gyvenime daugiau nerašysiu.
Tačiau poezija mane vėl netikėtai susirado abitūros metais, kai prasidėjo pirmosios meilės, apskritai gyvenimo pasikeitimai. Ir nuo to laiko nebesustojau.
- Kas jus įkvepia? Ar turite kokią nors mūzą?
- Galima įvairiai atsakyti į šį klausimą. Jeigu klausiama apie mano meiles, tai turiu pasakyti, kad jau dvylika metų esu vedęs. Šiuo požiūriu mano mūza nesikeičia. Žmona Žaneta dažnai būna pirmasis mano eilėraščių skaitytojas ir kritikas.
Kitas atsakymas: mūzos labiau reikalingos bohemiškai lyrikai. Kai žmogus rašo apie anapusybę, kaip kad aš, tai kokios čia mūzos? Įkvepia kiti dalykai.
- Ar eilėraščiai pirmiausia gimsta mintyse, o paskui yra užrašomi, ar atsiranda berašant? Kaip vyksta kūrybos procesas?
- Tarpinis variantas. Dalį teksto tiesiog išgirsti, kartais net ne žodžiais. Tiesiog žinai, kaip tai turi veikti, skambėti. Tačiau reikia dirbti. Joks balsas ausinėse tau nieko nepadiktuos. Būtų bepigu. Tačiau nebūna ir taip, kad atsisėsčiau net nežinodamas, apie ką rašysiu. Pirmieji impulsai susiformuoja savaime, netikėtai, nepriklausomai nuo manęs.
Esu linkęs manyti, kad eilėraštis pats susiranda poetą.
- Ar jūsų gyvenime pasitaiko keistų sutapimų, nuojautų, ką apie tokius dalykus manote? Tikriausiai tai nuolatiniai poeto palydovai?
- Norėčiau, kad taip būtų. Visą gyvenimą pavydėjau savo mamai, žmonai ir apskritai moterims intuicijos. Neturiu jokios. Kažkada žaidžiau, kad turiu, bandžiau tikėti sapnais, tačiau neturiu pranašavimo dovanos.
Mano nuojautos galbūt ne nuojautos, o fantazija. Fantazija ir bandymai įvardyti vardų neturinčias emocijas. Toks mano kūrybinis „marmalas“, iš kurio atsiranda jėga ir gimsta eilėraščiai.
- O atmintis poetui svarbi?
- Labai. Knygos bendrauja su knygomis. Dalis poetinės jėgos ateina iš jau parašytų knygų. Nekalbu apie nusirašinėjimą ar tiesiogines įtakas, kalbu apie visą knygų bagažą, kurį turi. Jame sukaupta emocinė atmintis, kuri yra labai svarbi.
Jeigu vaikystėje kur nors skautų stovykloje prauseisi žemuoginiu muilu, o dabar pauostęs tokio paties muilo atgamini visas tuometines emocijas ir net jauti niežtintį kelį, kur kažkada buvo uodas įkandęs, tai tokia atmintis yra labai reikalinga ir svarbi poetui.
Kitaip poetas galėtų rašyti tik apie dabartį, o to jam per mažai. Poetas nori viską imti iš vaikystės, išgyvenimų, perskaitytų knygų, filmų, kuriuos žiūrėdamas verkė. Visa tai sueina į kūrybą, poetas išrankioja bičių pikį ir iš jo padaro poeziją.