Raminta Venskuvienė pastebi, jog susidomėjimas gyvomis žaliuojančiomis tvoromis pastaraisiais metais Lietuvoje labai išaugo. Jai talkina patyrusi komanda, kuri per dieną pasodina apie 100 m ilgio tvorą. Kruopščiai priderinta prie namo ir jį supančios aplinkos, rūpestingai prižiūrima, ji niekada nebus nuobodi, keisis nuo metų sezono, oro išdaigų ir šeimininko noro. O kaimynas, net ir nusikopijavęs jūsų sumanymą, niekada neturės tokios pačios, o tik panašią!
Dekoratyvu, ekologiška, pigu!
2004 m. Lietuvoje žalių pynučių tvorą užpatentavusi vilnietė Raminta VENSKUVIENĖ sako, jog žaliuojančius gluosnių statinius dažnas gali išvysti JAV, Anglijoje, Olandijoje, Danijoje, kur jie itin populiarūs, naudojami ne vien privačiose valdose, bet ir aptveriami vaikų darželiai, puošiami miesto parkai arkomis, tuneliais. Architektai noriai renkasi šį kraštovaizdžio dekoravimo būdą, mat ilgainiui statiniai iš pintų gluosnių įgauna aiškias ir išraiškingas formas. JAV net organizuojamos pintų skulptūrų parodos.
Pati Raminta idėją parsivežė iš Danijos prieš dešimt metų ir visai nesitikėjo, jog metams bėgant jos susidomėjimas taps verslu, kurį žada plėtoti ir Anglijoje, nes pastaruoju metu ten gyvena ir yra šios šalies pynimo asociacijos narė.
„Pintos tvoros – idealus, ekologiškas, pigus sprendimas aptveriant sodybas, esančias draustiniuose, nacionaliniuose parkuose, kur yra nustatyti tam tikri reikalavimai, ten, kur žemė itin drėgna ir kitokie augalai negali augti. Jos saugo ne tik nuo pašalinių smalsuolių akių, bet ir nuo saulės, vėjo. O jei nutiko taip, kad tokia tvora ar kitas žaliuojantis pynučių „statinys“ ėmė ir nudžiūvo, jo kamienų ir šakelių ažūras bus originali aplinkos puošmena, kurią, norui esant, dar galima papuošti besivejančiomis gėlėmis ir augalais“, – sako moteris.
Gluosniai – tinkamiausi augalai
Nors R. Venskuvienė teigia, jog patiems pasisodinti gluosnių tvorą yra gana sudėtinga, mat reikia turėti specialių gluosnių veislių, išmanyti pačią proceso eigą, ji nešykšti savo patyrimo, kurio sėmėsi Danijoje ir pritaikė bei ištobulino Lietuvoje.
„Pasaulyje žinoma apie 300 pinti tinkamų gluosnių rūšių. Jie skiriasi savo lapų forma bei žievių spalva, kuri gali būti gelsva, rausva, ruda arba žalia. Kodėl būtent gluosniai? Pirmiausia jie gana sėkmingai ir gerai prigyja. Kita – esant deramai priežiūrai greitai auga ir dar – yra labai lankstūs, tad itin tinka pynimo darbams. Tai didelės priežiūros nereikalaujantys augalai, ypač jei žemė drėgna. Nepaisant visų šių teigiamų savybių, bet kaip sukišus į žemę gluosnių šakas tikėtis dailios ir originalios tvoros negalima – reikia išmanyti, kaip šiuos gyvus „statinius“ sodinti ir prižiūrėti“, – sako Raminta.
Kaip sodinti?
Gluosnius geriausia sodinti rudenį arba pavasarį. Šiuo metų laiku – nuo kovo pabaigos iki gegužės pabaigos. Sodinant vėliau daigeliai gali neprigyti, o po šaltymečio ir visai sunykti. Pasodinus gluosnius rudenį rizika mažesnė: žiemą jie vegetuos, o pavasarį pradės žaliuoti.
Kai kalbama apie gluosnių sodinimą, tai ir turime galvoje sodinimą, kai iškastose duobėse gražiai įstatomi ir žemėmis užpilami daigai – jų jokiu būdu negalima jėga kišti į žemę.
Kad sodinukai greičiau augtų, į iškastus 30–40 cm griovelius beriama komposto, patręšiama humusu, o kad žemėje ilgiau laikytųsi drėgmė, įmaišoma molio. 1,5 m ir aukštesni gluosniai sodinami 10–15 cm vienas nuo kito ir iš karto pinami. Pirmus trejus metus „statinį“ prilaiko įtemptos virvės ir įkalti kuoliukai, po to juos galima ištraukti. Tiesa, jei norėsis itin aukštos tvoros, sutvirtinimai bus reikalingi nuolat.
Gluosnių kamienus galima supinti dviem būdais: viengubu ir dvigubu pynimu. Viengubas pynimas yra retesnis, tad tanki tvora žels ilgiau. Supynus dvigubu būdu ir neprigijus vienam sodinukui, liks antrasis, o tvora bus tankesnė ir tvirtesnė. Tiesa, tvoros vešlumas priklauso ir nuo jos priežiūros: pirmus du mėnesius tvorą reikia kas antrą vakarą gerai palieti, jei žemė drėgna – rečiau, nepamiršti retsykiais patręšti, purkšti herbicidais nuo kenkėjų ir tinkamai formuoti.
Formuoti pintus gluosnius galima dvejopai:
I būdas. Šakelės karpomos toliau nuo kamieno. Tokia tvora primena įprastą gyvatvorę. Ji sužaliuoja visa, o rudenį, lapams nubyrėjus, bei žiemą galima grožėtis pynimo ažūru. Nepatogumas vienas – ją reikia karpyti taip pat dažnai, kaip ir kitas gyvatvores.
II būdas. Gluosnių ataugoms leidžiama augti iki rudens. Tada šoniniai ūgliai nukerpami sekatoriumi prie pat kamieno (tai reikia daryti pirmus trejus metus), viršūnės nukerpamos norimame aukštyje. Susiformuoja žalia banguojanti kepurė, kuri rudenį nukerpama. Taip suformuojama kamieninė gyvatvorė. Jos ažūras bus akivaizdžiai matomas tiek vasarą, tiek žiemą. Susipynusius gluosnių kamienus galima naudoti kaip sienelę vijoklinėms gėlėms.