Tiesa, kai kurios moteriškos lyties draugės vis dar išgeria, bet su moterimis. Žinoma, tai politinis nekorektiškumas ir nedovanotina kiaulystė, bet moterys neteisingai supranta, ką reiškia gerti. Jos geria kitame lygmenyje. Tai tas pats, kas Anglijos „Premier“ lyga ir Lietuvos futbolas – skirtingi aukščiai.
Pavyzdžiui, sėdi prie stalo ir girtauji su moterimi. Ji linksmutė visa, sąmojus laido, graži, gundanti. Tau kraujas kaista, mintys kilnios. Galvoji apie gėlių vaikus ir nekaltybės amžių. Paskui, kai jau reikia skirstytis, kitaip tariant, metas „į kambarius“, moteris staiga išblaivėja, ima samprotauti apie rytdienos ir gyvenimo planus. Ir tavo žarnose skęsta „Titanic“. Ir juokingiausia, kad tu esi prisišniojęs, o moteris – ne. Ką tik buvo šiltutėlė, nuolat tvirtino „oi, kokia aš girta“, o kai tik puota baigėsi – iš karto pareiga, atsakomybė, buržuaziniai idealai ir kolektyvinis sodas.
Dar vienas svarbus dalykas, ko moterys nenori pripažinti - gėrimas yra meditacija. Joms gėrimas pramoga, o vyrams... Jeigu moteris mato sėdintį prie televizoriaus vyrą su taure rankoje, ji iš karto konstatuoja banalią girtuoklystę, malonumų medžioklę. Kūno tenkinimo orgiją. Iš tiesų yra visai kitaip. Vyras tokiu būdu pasineria į transą. Patiria transcendenciją. Bėga nuo tikrovės, tai yra, leidžiasi į svajonių ir pasąmonės zoną, tiria, kuria, estetizuoja.
Pažįstu vieną poetą, kuris keletą pastarųjų metų vis mėgina praplėšti nebūties uždangą ir pasiteirauti, kas gi ta mirtis. Jau kelinti metai vargsta su ta nelaiminga, užguita nebūtim.
Aš žinau, dėl ko jis taip keistai elgiasi – metė gerti. Geriančiam žmogui daugiau ar mažiau egzistencinės problemos visuomet aiškios. Ir kas mirtis, kas nebūtis, amžinybė. Ir panašūs skausmingai juokingi dalykai. Na, jeigu jie ir neaiškūs, tai bent jau išgyvenami intensyviai, kasdieniškai. Jis juos nuolat gali patikrinti. O tiems, kas meta, kyla keisčiausių klausimų. Jie jaučia, kad kažko trūksta, o ko – negali užčiuopti. Viso labo apie 700 gramų, ir nebūtis tavo paslaugoms. Na, kiekis priklauso nuo kūno masės, nuo nervų sistemos ir panš.
Girtuoklių Evangelijos autorius Venička Jerofejevas yra atskleidęs vieną svarbų dėsningumą – kuo aukščiau vakare pakyli į dvasines aukštumas, tuo žemiau iš ryto puoli į nevilties pragarus. Nieko ypatingo, bet kiek galimybių! Dinamika, judėjimas, ką jau kalbėt apie tai, kad vakare gali būti pranašas Buda ar Mahometas, o iš ryto – Kristus, nužengęs į nusidėjėlių buveinę. Ir visuomet išlieka viltis prisikelti.
Gali būti, kad mano bičiuliai prarado aistrą. Vitališkumą. Susidomėjo dalykais, kurie nėra nei romantiški, nei gyvybingi. Na, kaip tavo nagai, klausiu sutikęs metusį gert dėl nagų. Puikiai. Išsitraukia, rodo. Kas gi ten puikaus – kiauliškai blaivūs, rausvi, buitiški nagai. Kaip Dievas, klausiu sutikęs bičiulį, po katastrofos iškeitusį „Absoliutą“ į Tėvą, kurs esti danguje ir t.t. Užverčia akis į dangų, vapa apie dvasingumą, apie nuodėmes ir atgailas.
Dantis pradeda gelti nuo tokių samprotavimų. Ir kalba jis neįtikinamai, per daug entuziastingai, matau, kad pats save įtikinėja, kad netiki jis jokiu dvasingumu ir jokia švietimo pažanga. Pasaulyje nėra nieko nelaimingesnio už žmogų, kuris metė gerti. Ir metė ne šiaip, be jokios priežasties, o dėl ko nors – dėl žmonos, dėl sveikatos, iš baimės.
Alkoholis pridaro daug bėdų, alkoholizmas - bjauri ir beviltiška liga. Bet girtuokliavimas... Kita vertus, net ir alkoholizmas čia niekuo dėtas. Dėl žmogaus problemų kaltas tik jis pats – karma, auklėjimas, charakterio ypatybės, likimas, nelaiminga meilė, kalė žmona ar šunsnukis vyras ir panš. Galbūt net Dievas ar nagų forma. Alkoholis visuomet būna tik pasekmė, o ne priežastis. Kaip ir ginklas, kurio vis dažniau griebiasi paaugliai, keršydami pasauliui už savo vienatvę.
Kad ir kaip ten būtų, šiandien man atrodo, kad visi mano draugai meta gerti.