„Taigi džiaukitės, asilai neraliuoti, juk eurą jums įvedėme!“ – šaukia
premjeras, keturiomis iš karučių lauk rėpliojančiam ir vis dar
bambančiam buvusiam lietuvybės skleidėjui.
Bet ko ten striksėsi iš džiaugsmo, kai lietuvis jau seniai nebeturi, ką
į tuos eurus keisti – nebent išsišovusius savo šonkaulius.
Bepigu tokiam A.Šemetai – grįš jis į kokią įstaigėlę ir toliau sau
barškins mediniais buhalterių skaitytuvais. Šiam vykdytojui ar
reformų orkestrui natas rašančiam bankininkui R.Kuodžiui iš nevilties
staugiantys verslininkai ir menininkai – tik vardeniai pavardeniai,
tiesiog statistiniai duomenys.
Pakėlei, perlenkei, dar papurtei ir sviedi šalin tą virkaujantį
rašytojėlį, nesutinkantį dalintis su valdžia savo autoriniu atlyginimu.
Jeigu pinigų biudžete po tokių papurtymų daugiau neatsiras, tada galima
bus pasikviesti tokį R.Kuodį. Šis tik – bakst pirštu nevedusiems vyrams
į tarpukojį, į vienintelę vietą, kuri dar nėra apkrauta mokesčiais, ir
– greit mokėkite už prastovas! Kaip sovietmečiu.
Štai taip besigelbėdami ir beieškodami, iš kur vargšė valdžia dar gali
pasisemti sau pinigų, lietuviai baksnos vieni kitus ir suksis tame užburtame rate dar
dešimtmetį.
Latvijos ekonomikos ministras A.Kamparas skelbia, kad
jų šalies ekonomikos smukimas jau pasiekė dugną. Jau kelis mėnesius Latvijos užsienio prekybos balansas yra teigiamas, eksporto apimtys kai
kuriose srityse irgi ima augti.
Rumunija, planuodama 2009 metais 4 proc. BVP smukimą, paprašė ir gavo iš
Tarptautinio valiutos fondo (TVF) daugiau nei 17 mlrd. JAV dolerių
paskolą.
Šalį, kaip ir sergantį žmogų, reikia gaivinti nelaukiant komos ir iš
burnos drimbančių pūtų.
Lietuva, lyg viso pasaulio sadomazochistų sostinė, savo pačių
rankomis dusina save ir dar šaukia iš pasitenkinimo.
Čia toks naujųjų sadomazochistų pasitenkinimo būdas, padedantis Permainų
koalicijai „gaudyti orgazmą“.
Ką daro mūsų premjeras A.Kubilius? Jis jau 35 kartą net klykdamas iš
pasitenkinimo pakartojo, kad paskolos iš TVF imti nežada.
Iš pagrindų reformuoti dagiausia lėšų suryjantį viešojo administravimo
sektorių, t.y. traukti save ir savo seses bei broliukus iš
biurokratinio aparato, jis irgi nesiryžta.
Čia kaip su tuo jaunuoliu, kuris labai norėtų pirmą kartą pabandyti, bet nei moka, nei gali.
TVF mainais privers griebtis dar radikalesnių reformų, todėl teks
mažinti įvairias socialines išmokas?
O ką belieka daryti? Jei grįžtame su visu valstybės biudžetu
tikriausiai jau į kokius 2005-uosius, tai visi kartu draugiškai ir
grįžkime.
Jei pats nesugebi visų paraginti, tai pasisamdyk prievaizdą – TVF,
kuris išspardys užpakalį ir tada drąsos tikrai atsiras.
Kai visi nevienodu tempu grįžtame, tai ir atsitinka taip, kad bedarbių
Lietuvoje – ištisas miškas, o malkų kaip ir nėra kur gauti.
Jei Seimo naktibaldų ant verslininkų ir kūrėjų kaklo užnertos mokesčių
kilpos bent jau suteiktų viltį, kad gyvas liksi, tai dėl adrenalino
suteikiančio kaifo būtų galima pagyventi ir su ta virve ant kaklo.
Bet ne – dėl vis dar augančio valstybės biudžeto deficito Europos
Komisija prieš kelias dienas pradėjo Lietuvai jau grūmoti. Vadinasi,
visos Permainų koalicijos pastangos jau seniai per kaminą išlėkė.
Dar blogiau bus po kokių penkerių metų, kai Latvija su Rumunija jau
tvirtai stovės ant kojų ir supirkinės mūsų nusilpusius verslininkus, o
mes vis dar svyruosime lyg tie liauni berželiai.
Kas tada prisimins, kad tokia Latvija buvo visiškoje skylėje ir
prasiskolinusi iki ausų?
Štai kai kuriose Panevėžio švietimo įstaigose daugiau nei pusė
darbuotojų – pensininkai. Gal valstybė dar mažai problemų turi, jei
prisiima dar ir pensijas gaunančių žmonių įdarbinimo naštą?
Ką darysime, kai ta epidemija išsiplės po visą Lietuvą? Joks TVF tokių
išlaidų nepakeltų. O Lietuva – pakelia. Ir dar sadomazochistiškai
save dusindama klykia, kad pinigų trūksta.
Seimo narys G.Navaitis už kanceliarinėms prekėms skirtus pinigus
pramogauja prabangiuose kurortų viešbučiuose ir klubuose, perka brangius
servizus.
Didžiojoje Britanijoje šiomis dienomis irgi kilo panašus skandalas, kai
išaiškėjo, kad gaunamus priedus parlamentarai taip pat leidžia ne pagal
paskirtį.
Ir premjeras G.Brownas, ir opozicija vienu balsu ėmė šaukti, kad reikia
sudaryti nuo politinių vėjų nepriklausomą komisiją, kuri ištirtų
kiekvieną abejonę dėl lėšų švaistymo.
Lietuva – turtinga, todėl dar ne taip gali išlaidauti, o jos politikų
elitas „dėjo“ ir „dės skersą“ ant visuomenės pasipiktinimo visokiais
navaičiais.
„Pramogauja ir pramogaus, o ką?“ – pasakytų Permainų koalicijos
premjeras A.Kubilius, jau ne kartą tokiomis frazėmis gynęs savo klaną
dėl gaunamų priedų prie atlyginimo.
Štai dar vienas vaizdelis, liudijantis, kad lietuvio delnuose dar matyti
nuo baudžiavos laikų likusi norago rankenų žymė.
Vienas pažįstamas spekuliantas akcijomis sako niekada nepralošiantis.
Jis visiškai nesidomi bendrovių pelno ataskaitomis, jo sprendimams
įtakos nedaro net tai, kad bendrovė dirba nuostolingai.
Kad sektųsi, tereikia vieno dalyko – nuolat nepamiršti, kokioje
valstybėje gyveni.
Kol valdžioje buvo statybininkas A.M.Brazauskas, tas vyras spekuliuodavo
bendrovės „Panevėžio statybos trestas“ akcijomis, kai socialdemokratų
patriarchas pasitraukė į pensiją, šios firmos akcijų jis ir nebepirko.
Kai pensininkas A.M.Brazauskas grįžo į politiką pabaigti statyti savo
medžiotojų namelio Gedimino prospekte, tas spekuliantas irgi grįžo –
vėl puolė pirkti „Panevėžio statybos tresto“ akcijas. Ir nepralošė.
Kai G.Kirkilas išstenėjo Lietuvai LEO LT, spekulianto akys nukrypo į
šią bendrovę, tačiau rinkimus laimėjus konservatoriams, tų minčių
atsisakė. Ir vėl nepralošė.
Aritmetika čia labai paprasta – akcijų vertę lemia ne ekonomikos
dėsniai, o tai, kiek vienas ar kitas oligarchas yra prilipęs prie
politinės valdžios.
Ir tikrai – kuo čia, šiame spekuliantų versle, dėtas bendrovių pelnas
arba nuostoliai?
Pavartai internete ataskaitas apie partijų finansinius rėmėjus, dar
sužinai, kas laimėjo Seimo rinkimus, ir pirk tų laimėjusių partijų
finansinių rėmėjų bendrovių akcijas. Niekada nepraloši.
Čia – Lietuva, čia – pinigais lyja.