Ir nors Švenčiausioji Trejybė yra Dievas, taigi, pamatinis mūsų tikėjimo slėpinys, bažnyčiose žmonių šį sekmadienį nepadaugės. Kodėl Velykos ar Kalėdos pranoksta Švč. Trejybės iškilmes žmonių lankomumu? Ar Viešpaties Gimimo ir Prisikėlimo iškilmės yra didingesni liturginiai slėpiniai nei švenčiausios Trejybės slėpinys? Matyt, kad ne.
Tad kodėl mūsų tikėjimo praktikoje dėmesys Švenčiausiajai Trejybei yra menkesnis?
Pirmas ir akivaizdus atsakymas yra šis: mes niekada nematėme ir nepažinome Švenčiausios Trejybės. Tuo tarpu mes pažinimo Dievo Sūnų Jėzų Kristų, kurio išganomąjį Gimimą, Mirtį ir Prisikėlimą švenčiame kaip pagrindinius mūsų tikėjimo slėpinius. Būtent todėl, kad pažinome, lietėme ir matėme Jo garbę, „šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1,14), mes alkstame ir glaudžiamės prie Įsikūnijusios ir taip mums atsivėrusios Dievo prigimties.
Taigi mes matėme Sūnų, bet nematėme Tėvo ir Dvasios. Ar dėl to Sūnus ir Jo šiapusinio gyvenimo slėpinius mininčios liturginės iškilmės yra mums artimesnės? Vienareikšmiškai – taip. Sūnus tapo žmogumi, kad mes taptume kaip Sūnus - „per Jį, su Juo ir Jame“ Tėvo įsūniais. Per Sūnaus Auką esame įvesdinami ir į Švč. Trejybės gyvenimą.
Todėl iš principo ir negalime sakyti, kad Švč. Trejybės slėpinys yra mažiau liturgiškai minėtinas ar menkesnis nei Sūnaus gyvenimo šioje žemėje slėpiniai. Sūnus yra vienos prigimties su Tėvu. Todėl minėdami ir švęsdami įsikūnijusio Sūnaus slėpinius, mes žengiame į Švč. Trejybės asmenų bendrystę. Sūnaus gyvenimo slėpiniai mus perkeičia gyvenimui artumoje su Švč. Trejybės asmenimis.
Pagaliau kiekvienose šventose Mišiose mes atsiduodame Tėvui Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje. Krikščionio gyvenimas yra gyvenimas Švenčiausioje Trejybėje, į kurią mus įvesdina įsikūnijusiojo Sūnaus Jėzaus Kristaus Auka.
Ir visgi kodėl Švenčiausiosios Trejybės iškilmė yra lyg eilinis sekmadienis, o ne didžiausia liturginių metų iškilmė?
Todėl, kad Švč. Trejybės iškilmių didybės akivaizdumas dar neišsiskleidė visoje pilnatvėje.
Taip, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų mes jau dabar dalyvaujame Švč. Trejybės asmenų gyvenime; taip, Dvasia dvelkia mūsų širdyse, perkeičia mus į įsikūnijusio Sūnaus panašumą ir leidžia mums artėti prie Tėvo mūsų.
Ir visgi kol kas Švenčiausiosios Trejybės nedalomoji Vienybė mums yra dar neakivaizdi. Mes Ją išpažįstame, tikėdami, vildamiesi ir mylėdami jos švenčiausios ir nedalomos Meilės galia:
„Viešpatie mūsų Dieve, lai mūsų sielų ir kūnų išganymui pasitarnauja šio sakramento priėmimas ir amžinosios Šventosios Trejybės bei Jos nedalomos Vienybės išpažinimas. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Amen“, meldžiame šių iškilmių Postkomunijos maldoje.
O kada bus akivaizdi? Tuomet, kada matysime Dievą Trejybėje ir Jos prigimties nedalomą vienybę akivaizdžiai. O tai įvyks per Avinėlio ir Jo krauju atpirktos žmonijos vestuves Amžinybėje. Tuomet mūsų prigimtis galutinai „taps viena“ (plg. Jn 17,11: „kad jie būtų viena kaip ir mes“) su Prisikėlusiojo dieviškaja prigimtimi Švč. Trejybės asmenų nedalomos meilės jėga.
Ir tik tuomet Švenčiosios Trejybės liturginės iškilmės išsiskleis visoje nedalomo Dievo Trejybėje didybėje ir Jo šventumo akivaizdume.
Ir tokia ši iškilmė išliks vienintelė Amžinybėje.
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962m. atnaujinto Mišiolo.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).