Štai šią savaitę pasirodė viešas V.Landsbergio komentaras galimų permainų Lietuvos užsienio politikoje tema.
Bent jau mano galva, jis galėtų būti vertinamas kaip savotiškas iššūkis D.Grybauskaitei. Ir tarsi raginimas jai atsisakyti užsienio politikos keitimo ketinimų.
Kadenciją baigiantis prezidentas V.Adamkus, „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7“ paklaustas apie D.Grybauskaitės užsienio politikos viziją, buvo atviras.
V.Adamkus pareiškė suprantąs D.Grybauskaitės požiūrį, tačiau šis požiūris esąs „labai siauras“. Ir netiesiogiai paaiškino – tai vienos į savo sritį įsigilinusios eurokomisarės, o ne šalies vadovo žvilgsnis.
Tuo tarpu D.Grybauskaitė teigia, kad ji iš Briuselio nematė nieko to, kuo didžiuojasi Lietuvos diplomatija. Tad kas teisus?
Šią savaitę turėjau galimybę visa tai aptarti su vienu prancūzu, profesionaliai besidominčiu visų Baltijos šalių užsienio politika ir net šiuo metu rašančiu mokslinį darbą šia tema.
Iš karto pasakysiu, kad pašnekovas, atrodo, tvirtai tiki, jog D.Grybauskaitė pakeis Lietuvos užsienio politiką. Ir neslepia vilties, kad ši politika bus „palankesnė didžiosioms ES šalims“.
Tik ar Lietuvos tikslas – netrukdyti ES didiesiems? Ar siekti savo tikslų yra tikrai blogai?
„Tenka pripažinti, jog Lietuva – vienintelė iš Baltijos šalių, kuri nedvejodama pasinaudos veto teise gindama savo interesus. Ir tai, jei vertinčiau pačią užsienio politiką, yra gerai“, – savo požiūrį dėstė prancūzas.
Tačiau čia pat jis pridūrė, kad Estijos įvaizdis Europos Sąjungoje yra gerokai geresnis. Geresnis todėl, kad „Talinas daug daugiau investuoja į savęs ir savo pozicijos reklamavimą, nuomonės formuotojų Vakaruose palankumą bei panašius dalykus“.
Žinoma, daryti viską apimančias išvadas iš vieno tokio pokalbio būtų tiesiog kvaila.
Tačiau panašių užsieniečių vertinimų, kad jiems ne visada suprantama ne tiek pati Lietuvos užsienio politika, kiek vienų ar kitų veiksmų argumentavimas, teko išgirsti ne kartą.
Geriausias pavyzdys – prieš metus mūsų šalį išgarsinęs ryžtas nepritarti naujų ES derybų su Rusija mandatui, kol nebus įtraukti ir Vilniui svarbūs derybų punktai. Atrodo, jog Europoje iki šiol vyrauja nuomonė, kad taip Lietuva elgėsi tiesiog „kovodama prieš Rusiją“.
Ir tokie argumentai ten iš tiesų nesuprantami. Tačiau kai britui, vokiečiui ar prancūzui paaiškini, kad taip Lietuva tiesiog gynė savo interesus pačioje ES (juk jų šalys irgi aktyviai kovojo, kad į derybų mandatą būtų įtraukti joms svarbūs punktai), pozicija visiškai pasikeičia.
Tiktai ar išties lengva patikėti, kad mūsų šalis visada gina būtent savo interesus, o jos užsienio politika tarnauja piliečių gerovei? Šis klausimas tikrai ne veltui keliamas ne vien Europos sostinėse, bet ir Lietuvoje.
Štai, pavyzdžiui, ką turi pagalvoti Lietuvos pilietis, šią savaitę išgirdęs dvi panašias žinias?
Viena ta, jog talentingiems Lietuvos studentams vardinės prezidentų A.Smetonos, A.Stulginskio ir K.Griniaus stipendijos dėl krizės nebus mokamos.
O štai kita: Lietuva pirmą kartą suteiks valstybės finansuojamas vietas penkiems iš Rytų Europos ir Pietų Kaukazo atvykusiems studentams. Ir dar mokės jiems stipendijas.
Turiu pripažinti, kad aš tikrai suprantu galimybės mokytis Lietuvoje užsienio studentams suteikimo svarbą. Tačiau kai sugretini dvi minėtas informacijas, net ir man kyla klausimas: ar Lietuvai svarbiau mūsų šalies, ar užsienio piliečiai?
Tik ar tai – diplomatijos problema? O gal tiksliau būtų kalbėti apie vidaus politikos ribotumą?
Panašų prioritetų klausimą net ir viešai bandau kelti nuo tada, kai buvo viešai palaimintos derybas su JAV dėl Gvantanamo kalinių priėmimo Lietuvoje.
Vėlgi, aš ir pats pritarčiau, kad tokia parama sąjungininkams amerikiečiams, ypač jeigu būtų aktyviai deramasi dėl priėmimo sąlygų, Lietuvai galėtų duoti daugiau naudos negu žalos.
Tačiau kaip įtikinti paprastą Lietuvos pilietį, kad valstybė rūpinasi būtent jo interesais, kai netgi galbūt teisingi sprendimai priimami „vos Vašingtonui pašvilpus“, neįsigilinus net į teisines galimybes.
Arba kaip reikėjo vertinti sugrįžusio iš Tbilisio tuomečio užsienio reikalų ministro P.Vaitiekūno pareiškimą 2007 metų rudenį?
Tuomet iš Gruzijos P.Vaitiekūnas parskrido po tenykštės valdžios nedemokratinio siautėjimo. Buvo brutaliai išvaikytas opozicijos mitingas ir net užimta televizija. Bet ministras kažkodėl teigė, kad „oficiali Lietuvos pozicija – suprasti ir palaikyti“.
Ar tai reiškia, kad reikėtų atsisakyti visos Vilniaus politikos remti Gruziją ir šios šalies pastangas atsispirti Rusijai? Žinoma, ne. Argumentų, kad ši politika atitinka pačios Lietuvos interesus, galima vardyti daugybę.
Tačiau šaukštas deguto, sako, medaus statinę pagadina. O to deguto, ne visuomet leidžiančio suprasti, kokie iš tiesų yra Lietuvos užsienio politikos tikslai, iš tiesų netrūksta.
Tik jam iškuopti tikrai neverta keisti strateginių šalies užsienio politikos krypčių. Užtektų vengti paprasčiausių kvailysčių ir labiau susirūpinti mūsų diplomatijos įvaizdžiu – tiek užsienyje, tiek pačioje Lietuvoje.
***
M.Laurinavičius yra „Lietuvos ryto" apžvalgininkas. „Lietuvos ryto" televizijoje jis veda laidą „24/7". Ją galite pažiūrėti čia.