Tuose piešiniuose — aistra. Jausmas, kurį dailininkas perkėlė ant popieriaus lapo. O jo modelis — moteris — galiausiai neištvėrė ir pamėgino dailininką suvilioti.
„Visko buvo, — neslėpė 55 metų V.Drėgva, o šalia sėdinti jo žmona Danguolė šypsojosi. — Fluidai juk laksto. Ir negali sakyti, kad nesižavi modeliu, nes jis juk provokuoja“.
V.Drėgva ką tik atidarė savo parodą „Aktas“. Parodoje esančiuose 28 piešiniuose — vyrų ir moterų aktai. Kiekvienas jų turi savo istoriją. Dailininkas ne visas pozuotojas pamena, bet be išsisukinėjimų prisipažįsta: kai kada darbas baigdavosi lovoje.
Jo trečioji žmona, 47-erių Danguolė Drėgvienė, kai kurias tų istorijų žino, į kitas nesigilino. Vidas vis dar piešia aktus, o žmona jam pozuoja retai, nes tai — itin sunkus darbas.
Tačiau Danguolė supratingai įsileidžia svetimas nuogas moteris į savo namus, kuriuose — ir Vido studija.
„Toks Vido darbas. Jei pamatytų gatvėje įdomią moterį ir reikėtų įkalbėti ją pozuoti, tikrai padėčiau Vidui tai padaryti“, — patikino buhaltere dirbanti menininko žmona.
Baiminosi spąstų ir ligų
„Pažįstu menininkų, kurie sako, kad neturėję moters negali jos suprasti. Man atrodo priešingai — jei perskaitei knygą, kam ją dar piešti. O piešdamas moterį glamonėji akimis, pieštuko spustelėjimais tarsi švelniai ją lyti. Popieriuje daug kartų ją užvaldai. Moteris tai jaučia ir galiausiai iš keršto ima tave provokuoti“, — sakė dailininkas.
Aktus jis piešia jau kelis dešimtmečius. Anksčiau, pasitaikydavo, su kai kuriais savo modeliais jis iš tiesų miegodavo. Bet būdavo ir taip, kad kai kurias provokatores tekdavo išprašyti.
„Sovietmečiu bijojau spąstų. Nežinojai, ar už durų niekas nelauks ir neapkaltins paleistuvyste, nes aktai tuo metu vertinti daug griežčiau. Nuogas kūnas lyg ir buvo tabu“, — pasakojo V.Drėgva.
Dar dailininkas baiminosi venerinių ligų. Jų dispanseryje, kuris tuomet buvo Vilniaus Bokšto gatvėje, į sergančiuosius žiūrėta lyg į gyvulius.
Dabar V.Drėgvai jau ir pačiam nesinori su bet kuo mylėtis. Žmonos užtenka. Aistrą modeliui dailininkas išlieja popieriuje.
„Jau esu atsivalgęs, atsigėręs, atsiragavęs ir seksas su modeliu neberūpi. Popieriuje skaniau. Ir bėdų mažiau. Paskui dar nelaimingi vaikai kur nors lakstys“, — svarstė V.Drėgva.
Grūmėsi su sunkia liga
Gegužės mėnesį Vidas ir Danguolė Drėgvos atšventė penktąsias santuokos metines. Tamsiaplaukė moteris — besišypsanti ir energinga. Net neįtartum, kad ji sėdi lyg ant tiksinčios bombos, nes prieš kelerius metus grūmėsi su vėžiu.
Vėžys buvo išplitęs į dešinę žandikaulio pusę ir kaklą, o gydytojai Danguolei skelbė blogiausią nuosprendį. Tačiau ligą pavyko įveikti, nors ji bet kada gali vėl išleisti nagus.
Danguolė apie tai negalvoja. Tvarkosi namie, kas rytą eina į darbą vienoje bendrovėje, kurioje dirba buhaltere, o kartais po ilgų Vido įkalbinėjimų jam pozuoja. Nuoga.
V.Drėgvos parodoje yra du piešiniai, kuriuose — dailininko žmona. Vienas piešinys Danguolei itin patinka ir ji nenorėtų, kad jį kas nors nupirktų.
„Bet jei labai prašytų, žinoma, kad parduotume“, — šyptelėjo moteris.
„Vėl nupieščiau. Juk tave dar turiu“, — į žmoną žvilgtelėjo menininkas.
„Taip pat gali ir neišeiti. Tas piešinys man — labai mielas“, — užginčijo Danguolė.
„Man pozuoti Danguolė labiausiai baiminosi dėl amžiaus. Kuo vyresnė moteris, tuo piešiniuose sodresni tonai. Pamėginau ne tonais, o linijomis pagauti jos judesius“, — pasakojo Vidas.
Ar žmoną jis piešė su kitokiu jausmu nei kitus modelius?
„Ne“, — patikino dailininkas.
„Jam pozuodama esi tik mėsa“, — nusijuokė Danguolė.
„Ne mėsa, o daiktas. Objektas“, — patikslino Vidas.
Patinka piešti ir vyrus
V.Drėgvai būtini modeliai. Jis galėtų piešti ir iš atminties. Bet tokie piešiniai jam nemieli — lengva ranka juos išmeta. Aktuose svarbiausia — ne anatomija, o jausmas. Judesys, būdingas konkrečiam žmogui.
„Kai modelis pas mane ateina, duodu šiek tiek laiko įveikti drovumą, o paskui pradedu piešti. Po keliolikos minučių pozavimo žmogus pavargsta, atsipalaiduoja, atsisėda ar pasirąžo tik taip, kaip jam būdinga.
Būtent tą judesį ir noriu pagauti. Sakau stop ir viską stengiuosi atlikti kuo greičiau. Šaudau, šaudau, prisišaudau, o anatomines detales galiu baigti ir be modelio, iš atminties“, — pasakojo dailininkas.
V.Drėgvos aktai — skirtingi, nes naudojama skirtinga technika ir priemonės. Kai kur piešta paprasčiausiu pieštuku, kitur — tušu, dar kitur — spalvotais pieštukais.
Kažkada dirbęs kine V.Drėgva pamėgo greitą rezultatą, todėl aktus būtent piešia, nors jam nesvetima ir tapyba — mėgsta peizažus, pagal užsakymus tapo ir portretus.
„Tapyti — didesnis darbas. O čia — atsisėdi, ką nors pamatai ir keliais spustelėjimais pagauni kūno judesį, minkštumą, trapumą“, — aiškino V.Drėgva.
Jo modeliai būna ir vyrai — juos dailininkas samdo.
Moters ir vyro kūnas skirtingas. Kurio gražesnis?
„Moters kūnas lyriškesnis, vyro — plastiškesnis. Su vyrais daug lengviau dirbti, gali atrasti naujų tonų. Tik vyrų aktai pas mus dar nepropaguojami arba jie — per daug primityvūs“, — įsitikinęs menininkas.
Būtent vyro aktas buvo pirmasis piešinys, kurį nupirko į dailininko parodą užsukę prancūzai.