Politikė smogė iš pasalų

Šį galvosūkį išsprendė 42 metų Seimo narė Aurelija Stancikienė — sau priklausančioje patalpų dalyje apgyvendino studentę dukterį, o jai nepriklausančią patalpų dalį pavertė sąvartynu.

Prieš savaitę, birželio 1-ąją, trečią valandą po pietų žurnalo „Ekstra“ žurnalistai ir architektas Gediminas Sakalis pasibeldė į sostinės senamiestyje, Subačiaus gatvėje, esančio buto duris. Prieš porą savaičių čia dar buvo architekto G.Sakalio projektavimo firmos biuras ir dirbtuvės. Šiuo metu — kažkas panašaus į landynę. Viename iš dviejų biuro kambarių — suverstų dokumentų ir brėžinių šūsnys, ant grindų — sulaužyti maketai. Pakampėse — plastikinių alaus butelių maišai, taurėse — krūvos nuorūkų. Prisvilinta dujinė viryklė, kriauklėje — priskretę, neplauti indai.

Visas šis jovalas — buvusi biuro zona. Už užrakintų durų, kur neseniai dar buvo įrengti maketavimo stalai su kompiuteriais, kur buvo laikomi projektavimo dokumentai, dabar — miegamasis.

Politikei A.Stancikienei ir architektui G.Sakaliui priklausančiose patalpose dabar įsikūrė Vilniaus dailės akademijoje studijuojanti Seimo narės duktė.

Viskas — lyg ir teisėta. Šios gyvenamosios patalpos priklausė dviem savininkams. Tokiose patalpose teisėtai savo veiklą galėjo plėtoti ir juridiniai asmenys.

Dar prieš A.Stancikienei patenkant į Seimą, Subačiaus gatvėje esančiose patalpose veikė šios architektės (dokumentuose ji įrašyta buvusio vyro, tai yra Katinienės, pavarde) projektavimo ir restauravimo įmonė bei architekto G.Sakalio projektavimo firma.

Bendrovės „Lietuvos draudimas“ pastato atnaujinimo projektas Utenoje, sostinės T.Ševčenkos gatvėje esančių vieno „Sodros“ skyrių patalpų atnaujinimo projektas. Tai tik pora pastarųjų kartu sukurtų šių architektų darbų. 2003-iaisiais A.Katinienė, ištekėjusi už partijos kolegos Daliaus Stanciko, pakeitė pavardę ir išvyko į Nidą, kur jos tėvai plėtojo turizmo verslą.

Architektę A.Katinienę visi greitai pamiršo, nes ji iškilo nauju amplua — kaip politikė A.Stancikienė. Buvusi Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė išgarsėjo nuolatinėmis kovomis su įstatymų pažeidimais Neringoje.

Išrinkta į Seimą A.Stancikienė iš Nidos grįžo gyventi į Vilnių. Tuo pat metu politikė suskubo iš buvusio bendražygio pasiimti tai, kas jai priklauso.

Neinformavusi patalpų bendrasavininkio — projektavimo firmos savininko G.Sakalio, 2008-ųjų gruodžio 22-ąją A.Stancikienė pakeitė jų statusą: iš įmonės — į asmeninį nekilnojamąjį turtą.

„Kai A.Stancikienė atsikėlė į Vilnių, kartą kalbėjau su ja, kad norėčiau pirkti jos patalpų dalį. Su kolega planavau sujungti dvi įmones ir imtis bendros projektavimo veiklos. Jos atsakymas buvo paprastas: „Atvažiuosiu — pasitarsime“, — pasakojo iki šiol nuo patirto akibrokšto negalintis atsitokėti architektas G.Sakalis.

Šių metų gegužės 21-osios vakarą jis sulaukė keisto politikės skambučio. „Pasakyk kodą“, — pakėlęs mobilųjį telefoną G.Sakalis išgirdo ne tik A.Stancikienės balsą, bet ir kaukiančią durų signalizaciją. Nors spynos nebuvo keistos nuo tų laikų, kai čia dar veikė A.Katinienės projektavimo ir restauravimo įmonė.

Kitą dieną, gegužės 22-ąją, atėjusį į biurą G.Sakalį ištiko šokas.

„Tėtis su draugu viską iškraustė, o mama rodė, kur ką padėti“, — pamačiusi savo motinos buvusį bendražygį ir patalpų bendraturtį sutrikusi aiškino A.Stancikienės duktė. Kartu buvęs jos tėvas, menininkas Džiugas Katinas, pasak architekto, sunkiai rezgė žodžius ir nepaaiškino, kas čia vyksta.

Visi G.Sakalio finansiniai ir juridiniai dokumentai, parengti projektai buvo sujaukti ir sumesti į krūvas. Išardyti kompiuteriai ir monitoriai mėtėsi ant grindų. Šiukšlės ir krūvos nuorūkų. Iš vardinio vyno kolekcijos likusi tik tuščių butelių krūva.

Dar gražesnį vaizdelį architektas rado po kelių dienų, gegužės 25-ąją, kartu su antstoliu į biurą atėjęs suregistruoti dokumentų — to, kas dar buvo likę iš įmonės turto. Lyg pasityčiojimo ženklas — į židinį sumesti architekto drabužiai.

„Tądien privalėjau klientui nuvežti parengtus projektavimo dokumentus. Buvau juos sudėjęs į portfelį. Žvilgt šen, žvilgt ten — jo nėra: maždaug 1800 litų vertės gimtadienio proga dovanų gautas odinis portfelis buvo dingęs su visais dokumentais“, — G.Sakalis iki šiol neįstengia patikėti tuo, ką matė savo akimis.

Tą pačią dieną, gegužės 25-ąją, į policiją jis atnešė pareiškimą dėl portfelio vagystės. Čia pat gavo dar vieną antausį — policijoje jau gulėjo A.Stancikienės dukters surašytas pareiškimas. Esą užėjęs į biurą G.Sakalis jai grasinęs.

„Atrodo, kad visa tai, kas įvyko, skirta tam, kad būtų specialiai sužlugdytas mano verslas. Buvo projektų, kuriuos reikėjo skubiai parengti. To padaryti nebeįmanoma. Dirbti nėra kur. Klientų į tokį biurą irgi nepakviesiu. Ar tai — ne savavaldžiavimas?“ — G.Sakalį kaip reikiant įspeitė į kampą A.Stancikienės nekilnojamojo turto valdymo metodai.

„Bet koks konfliktas turi būti sprendžiamas teisine tvarka. Tačiau nutinka ir taip, kad žmonės nesikreipia į oficialią įstaigą (pavyzdžiui, teismą ar į kitokią instituciją) ir imasi savivalės. Atrodytų, atsiima tai, kas priklauso, tačiau panaudoja fizinę ar psichologinę prievartą. Kokia atsakomybė — administracinė ar baudžiamoji — gresia už savavaldžiavimą, nulemia asmens teisėms ar interesams padarytos žalos dydis“, — sakė Aukščiausiojo teismo teisėjas, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedros docentas Olegas Fedosiukas.

Paprastai savavaldžiavimu padaryta žala pasireiškia kaip atiduotas, atimtas ar sugadintas turtas, sutrikdyta sveikata, atimta laisvė.

Jei padaryta žala yra didelė, savavaldžiavimas gali būti laikomas nusikaltimu, už kurį taikoma baudžiamoji atsakomybė (Baudžiamasis kodeksas, 294 str.). Jei žala — nedidelė, gali būti skiriama administracinė bauda pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą (188 str.).

Vienodų normų visiems savavaldžiavimo atvejams taikyti neįmanoma. Riba tarp teisinių priemonių savavaldžiavimo atvejais ne visada ryški. Net ir esant apylygei žalai vienur gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, kitur — bauda paskirta administracine tvarka. Dar kitur tai gali būti palaikyta asmeniniu konfliktu, kurį pakaktų išspręsti civilinio proceso tvarka. „Ryškiausias nusikalstamo savavaldžiavimo pavyzdys teismų praktikoje — asmuo, reikalaudamas grąžinti skolą, gąsdina nukentėjusįjį ar net naudoja fizinį smurtą. Tai nėra turto prievartavimas, bet savavališkas teisės įgyvendinimas. Esmė — kokiais būdais ta skola susigrąžinama.

Jei nusikaltimas vertinamas kaip savavaldžiavimas, tarsi sušvelninama atsakomybė, padaroma ne tokia griežta, pavyzdžiui, kaip už turto prievartavimą“, — sakė O.Fedosiukas.

— Gal buvo kitoks būdas susitarti su patalpų Subačiaus gatvėje bendrasavininkiu? — paklausėme A.Stancikienės.

— Buvo daugybė įvairiausių būdų. Kalbų taip pat buvo daug. Galite paklausti to paties bendrasavininkio, kuriuo iš tų būdų jis norėjo pasinaudoti. Mūsų visi draugai ir pažįstami, giminės, teisininkai ir notarai — visi žinojo apie šį atvejį.

— Tarėtės, kaip išspręsti dviem žmonėms priklausančio turto dalybas?

— Nesirengiu čia visko pasakoti!