Vis dėlto atrodo, kad šįkart žvaigždūnai prašovė pro šalį. Tauta pasirinko ir pasisakė. Už rinktinius negerbiamuosius, nekenčiamuosius, atsibodusius ir reikėjo balsuoti. Tai tikrasis lietuviškos demokratijos triumfas, išradimas, pateisinsiantis netgi tokios politinės iškamšos, kaip Europos Parlamentas (EP), egzistavimą.
Nuo šiol galima teigti, kad EP rinkimai yra Lietuvos pilietinės erdvės apsivalymo nuo įsisenėjusių veidų diena. Ir ne vien nuo „durnių“. Pasirinkimas buvo labai įvairus. Tik įsivaizduokit – Lietuva be V.Uspaskicho ir R.Pakso, be V.Landsbergio ir L.Donskio. Svajonių Lietuva. Tereikėjo įrašyti A.Kubilių, G.Kirkilą ir V.Šustauską – iš karto būtų taip giedra, kaip niekada.
Politikų ir visuomenės žiniuonių receptas paprastas – tereikia atsibosti Lietuvos rinkėjui, ir politinė katapulta į Briuselį atvers gyvenimą naujiems įspūdžiams bei patirtims. Prieš rinkimus pažvelgus į sąrašus buvo matyti, kad šaliai Europoje atstovaujant solidžiai teistų, teisiamų, kaltinamų ar „persekiojamų“, „įtariamųjų“ daugiapartinei koalicijai, ir Europai bus linksma, ir Lietuvai bus geriau gyventi. Gaila, kad Lietuva negalėjo tokių kandidatų atsikratyti visų ir iš karto.
Pasakysiu dar daugiau – reikėtų priimti įstatymą, kad kiekvienas daugumą praradusios arba į teisėtvarkos akiratį patekusios partijos pirmininkas kartu su visa partijos vadovybe automatiškai būtų renkamas į EP pirmaisiais numeriais savo partijos sąraše. Ta pati taisyklė turėtų galioti ir partijoms, kurios neišdrįsta pasiūlyti savo kandidato prezidento rinkimuose. Taip ir partijos atsinaujintų iš vidaus, ir gyvenimas nepablogėtų.
Lietuvoje, kaip sakė išrinktoji prezidentė, po apsivalymo lietaus vėl visada švies saulė. Arba, kaip sakė komunistų partija, dideliais žingsniais žengsime į šviesų rytojų. Arba, A.Kubiliaus žodžiais, tapsime ledlaužiu vasaros vidury. Karšta, matyt, bus ta Lietuvos vasara.
Kelia nerimą tik vienas dalykas – nemažai kandidatų-lyderių į terminuotus politinius emigrantus buvo vienijami vieno bruožo – nepasitikėjimo Lietuva, kaip teisine valstybe. Ne, čia nekalbu apie socialdemokratų kandidatą į prezidentus, nusikaltimo įkalčius savo kabinete sąmoningai naikinantį plaktuku. Prokurorams, matyt, toks elgesys nekelia jokių klausimų.
Nekalbu ir apie kažkur kažkurio beviltiško sąrašo viduryje pasislėpusį R.Žilinską. Sąrašų lyderiai: S.Stoma, R.Paksas, A.Zuokas ar V.Uspaskichas – ar gali būti geriau? Nekalti, bet persekiojami ar persekioti teisingumo sistemos, netgi teisti ar kaltinti pagal „suklastotas“ bylas arba vadovaujantis „teisiniu nihilizmu“ ar dėl „politinių užsakymų“. Teistini tol, kol taps teisūs.
Netapę teisūs, patys save išteisinantys rinkimų anketoje – kaip S.Stomos atveju, teigdami, kad jų byla buvo suklastota. Matyt, kiekvienas Lietuvos pilietis turėtų vadovautis savo teisės sąvoka, kad galėtų pats save nuteisti ar išteisinti.
Pasiskaičius tokių teiginių-kaltinimų kandidatų anketose, kyla abejonė Vyriausiosios rinkimų komisijos kompetencija. Kodėl renkamojo asmens kaltinimai Lietuvos valstybei bylų falsifikavimu nesusilaukia jokio teisinio atsako ir talpinami kartu su faktine informacija apie kandidato gyvenimą?
Negi tokie pasisakymai teismams ir prokurorams nerūpi? Ar tose anketose tiesiog galima prirašyti įvairiausių pasakų naiviam rinkėjui paguosti? Netgi, vėlgi S.Stomos atveju, prisipažinti, kad skyrybos – tik juridinės, taigi, formalios, ir kartu nedeklaruoti jokio sutuoktinio turto ar interesų? Ar niekam tokie dalykai neužkliūna?
Kažkas ciniškai pasakys, kad tai tik smulkmenos. Taip, lašas po lašo... Tačiau, kai pamatai, kokie dalykai rinkimuose kartojasi, smulkmenos išauga į dramblį. Mokoma retorikos, kad „teismai nupirkti“, jų sprendimai „kažkam naudingi“, teisėtvarka – nežinia kieno rankose, politinė sistema – irgi.
Ir tai, matyt, yra visiškai normalu, nes net tapę Seimo nariais tokie asmenys nė piršto nepajudina, kad kažkas pakeistų. O juk yra nemažai žingsnių, kurie padėtų: priverstinė pareigūnų rotacija, didelis finansinis skatinimas už korupcijos faktų paviešinimą, baudų dydžio sumažinimas, prisiekusiųjų teismai, visuotinis turto ir pajamų deklaravimas, kt.
Iki šiol nieko nedaroma, tik viešojoje erdvėje nuolat niekinami Lietuvos teisminiai ar teisėtvarkos procesai, sistema kaltinama korupcija ir politinėmis ar kitokiomis represijomis. Kyla klanų, valdančių Lietuvą per teismus ir kitas institucijas, teorijos.
Net skiriant Konstitucinio Teismo teisėją ar pirmininką nesugebama pasiteirauti, ką tas žmogus galvoja pačiais svarbiausiais klausimais, kokiomis vertybėmis vadovaujasi, kuo tiki ar netiki. Lyg niekam tokie dalykai nė nerūpėtų. Paskui stebimasi tokių teisėjų sprendimais ir dėl visko kaltinama korumpuota, tam tikriems interesantams atstovaujanti sistema.
Iš esmės tai antivalstybinė žmogaus nuvylimo savo šalimi retorika dėl pigaus ir trumpalaikio populiarumo per rinkimus. Tačiau ne Lietuvos institucijos yra didžiausia šalies problema, ne valstybės valdymo sistema yra pagrindinė šalies blogybė, o pavienių žmonių požiūris ir sprendimai, kurių pakeisti niekas nenori.
Ir kaip gi pakeisi? Juk keisti reikia pradėti nuo savęs.
Tokiu būdu sistemos blogybėmis įtikėjęs žmogus skatinamas nusivilti, nepasitikėti savo valstybe, nes netgi balsuodamas už „nukentėjusiuosius“, nesulaukia jokių sistemos pokyčių. Kuriami mitai, kad sistema „suvalgo“ naujuosius lietuviškus tadus blindas. Vis dėlto ne sistema kalta, kad statistinis lietuvis yra korumpuotas.
Kaltų ieškoti reikėtų kažkur kitur. Galbūt – šviesos greičiu tiriamose rezonansinėse bylose, galbūt pati Europos Sąjunga (ES) kalta, kad nenori matyti, kaip skirstomos jos lėšos Rytų Europoje, o galbūt pats žmogus, kuris į pareigą žiūri kaip į progą, o į įstatymą – lyg į taisyklių rinkinį, kaip išvengti teistumo.
Tik keisdama žmogaus požiūrį į savo valstybę, tikėjimą, kad atskiras individas gali kažką pakeisti, Lietuva gali apsivalyti nuo ciniškos „visi tokie, ir nieko čia nepakeisi“ retorikos. Galbūt taip būtų įmanoma pradėti gydyti godumo virusą, kuriuo save prie ES grandinėmis prikaustė Lietuvos biurokratai? O kol viso to nėra, rinkėjams EP rinkimai yra puiki galimybė balsuoti už atsibodusių politikų deportaciją.
Sakote, visi nepatenkintieji Lietuvos tvarka ir teisingumu galėjo susiburti į savo atskirą partiją, kad būtų buvę lengviau juos išsiųsti? Ką jūs, lietuviams toli iki tokio solidarumo jausmo.
R.Paksas pirmasis pasivogė tą idėją ir nepralošė. V.Uspaskichas irgi ja jau pasinaudojo ir labai puikiai susitvarkė. Kitiems pavyko mažiau. Matyt, čia ir buvo padarytas klaidingas sprendimas – vienoje partijoje visi tokie žmonės, ko gero, būtų turėję žymiai daugiau galimybių, ir nukentėjusiųjų būtų likę mažiau.
Kad ir kaip būtų, šiame konkurse kiekvienas turėjo po savo sąrašą. Jie – moralinis partinės sistemos Lietuvoje veidas. Skuba į Briuselį lyg pas šeimininką – ar parlamentaro imunitetu Lietuvai nosį nušluostyti, ar dar dėl kažkokių priežasčių. Galbūt – galvodami, kad tai bus politinė ar dar kažkokia reabilitacija.
Tikiu, kad ir Europa pagaliau pastebės, kokia įdomi ir spalvinga šalis yra ta Lietuva. Ir patiems parlamentarams bus geriau – juk iš Briuselio arčiau rašyti skundus Europos Žmogaus Teisių Teismui. Be to, nebereikės iš Lietuvos bėgti į Rusiją, o reikalui esant, grįžti į Lietuvą.