Taip, Viešpats sakė, kad venkite daryti gerus darbus todėl, kad būtumėte pagirti, bet taip pat sakė, kad skelbkite Gerąją naujieną iki žemės pakraščių. O kaip tai suprasti? Žinios skleidimas iki „žemės pakraščių“ jau yra vien „sudvasintu“ balsu Evangelijos perskaitymas bažnyčioje? Tai jau ir yra paskelbimas?
Viena yra daryti gerą (o kartais ir bloga – juk daug kam gėris reliatyvi sąvoka) todėl, kad būtum paliaupsintas ir kita - daryti gerą todėl, kad tai yra gėris: ir jį darai, ir darysi ar būsi įvertintas, ar net dėl to gero darymo būsi nesuprastas, atstumtas, apšmeištas, o gal persekiojamas. Tad skirkime veidmainiškus gerus darbus ir nuoširdžius teisumo darbus už kuriuos viešas pagyrimas ateina kaip pasekmė.
O žiniasklaida, reklama, net viešieji ryšiai nesvarbu? Apie tai ir norėtųsi pasvarstyti, nes žiniasklaidos galimybių skelbiant Gerąją naujieną neįvertinimas tikinčiųjų tarpe tiesiog kelia apmaudą. O šis požiūris dažnai ir susiformuoja per daug užakcentuojant (ir netiksliai) vienas Šventojo Rašto vietas, o kitų tarsi visiškai nematant. Reikalinga palaikyti sveiką pusiausvyrą.
Skelbiame ir mokome, nes mylime
Pirmiausia yra paskata: kodėl mes skelbiame Gerąją naujieną? Ne todėl, kad praplėsti savo galią, padaryti daugiau manančių taip, kaip aš, ne tam, kad mano grupės ideologija tokia ir noriu, kad visi taip galvotų, o todėl, kad myliu tiesą ir žmones.
Evangelijoje skaitome: „Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų“ ( Mk 6,34). Tai yra esminis motyvas krikščionims: gaila žmonių, myliu juos, noriu padėti. Tam tikslui pasiekti reikia panaudoti visas įmanomas teigiamas priemones, kurios galėtų juos pamokyti, formuoti, šviesti, įkvėpti.
Šiandien mokyti „daugelio dalykų“ ir reiškia pasitelkti šiuolaikinės žiniasklaidos galimybes. Tenka tik stebėtis, kai organizuojamas koks krikščioniškas įdomus susitikimas ar aktuali konferencija, o joje susirenka kelios dešimtys žmonių, kurie šiuos dalykus jau seniai žino, tačiau nemato prasmės arba nesugeba tuo renginiu sudominti žurnalistų, informuoti kelių dešimčių ar šimtų tūkstančių žiniasklaidos pagalba.
Lobis moliniuose induose
Kita vertus, negalima pasiduoti iliuzijai, kad skelbiant Gerąją žinią, svarbiausia yra išraiška, būdas, užmirštant turinį. Apaštalas Paulius apie savo skelbimo išorę net sako, kad jis buvo „virpantis iš baimės“, o laiške korintiečiams rašo: „Deja, šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo“ (2 Kor 4, 7).
Dažnai pasaulietinių reikalų, politikos, prekybos, pramogų viešieji ryšiai yra nukreipti vien tik į išorę, įpakavimą. Ir neretai tie viešieji ryšiai, reklama yra paprasčiausias melas, kuris kritiškesnio mąstymo žmonėms turėtų nepadaryti įtakos. Išvyniojus tuos reklaminius blizgučius, pasirodo tik tuštybė ar net visiškos pinklės. Nuo šių pinklių, melo ir tuštybių turi apsaugoti diskusinis, kritiškas ir įtikinantis krikščioniškos žinios skleidimas.
„Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, save telaikydami jūsų tarnais dėl Jėzaus“ (2 Kor 4,5). Viešieji ryšiai yra kaip jaukas. Tikslas yra ne jaukas, bet norima pagauti žuvis. Nevalia sureikšminti jauko, bet bus ne mažesnis nesusipratimas, gaudant su netikusiu jauku, pykti ant žuvų, kad jos nekimba, o taip neretai pasitaiko su kai kuriais Jėzaus žmonių žvejais. O žurnalistų dangiškasis globėjas šv. Pranciškus Salezas yra išsireiškęs, kad su vienu šaukštu medaus galima privilioti žymiai daugiau nei su septyniomis statinėmis acto. Tad pirmenybę teikime teigiamam sudominimui, palaipsniškam vedimui link tiesos, ieškojimui jungiančių tiltų, o ne skiriančių sienų.
Kieti - įkvepiantys žodžiai: norisi juos vykdyti
Privalu suderinti šiuolaikinėje visuomenėje tą bandymą surasti kalbą su įvairiomis pažiūromis bei tikėjimo radikalumą, juk Jėzaus kalbėjimas buvo mylintis, gailestingas ir daug reikalaujantis, tikrai neprisitaikėliškas. „Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6,60).
Taip pat akivaizdu ir tai, kad nemaža dalis žiniasklaidos (nes žmonėms iškreiptai to reikia) labiau ieško blogų naujienų nei gerų, užsiima tik tuštybių propaganda. Svarbiausia mums patiems padaryti viską ir į žiniasklaidą bei žurnalistus nežiūrėti visiškai netikusiu juoda – balta požiūriu. Kai trūksta gebėjimo žinios skelbimo srityje, prašome pasitelkti ir VšĮ. „Krikščionybės žiniasklaidos tarnybos“ paslaugomis. Tikrai gausite daug patarimų, kaip viešinti, sudominti, skelbti „nuo stogų“, juk tam kvietė Jėzus. Ir tikiu, kad šiandieniniam žmogui ta krikščionybės žinia ne mažiau aktuali ir reikalinga, tik ją reikia tinkamai, šiuolaikiškai pateikti.
O pabaigai apie viešųjų ryšių subtilybes, kurias matome apaštalo Pauliaus veikloje. Skaitydami Apaštalų darbus galime matyti, kaip persekiojamas Paulius pasinaudojo, galima sakyti, savotiškais „viešaisiais ryšiais“: „Žinodamas, kad viena dalis buvo sadukiejai, o kita – fariziejai, Paulius sušuko tarybai: „Broliai, aš fariziejus, kilęs iš fariziejų šeimos, ir jūs mane teisiate už mirusiųjų prisikėlimo viltį“. Jam tai pasakius, tarp fariziejų ir sadukiejų kilo barnis, ir susirinkimas suskilo. Mat sadukiejai neigia mirusiųjų prisikėlimą, angelų ir dvasios buvimą, o fariziejai tuos dalykus pripažįsta. Todėl pakilo didelis klegesys.
Kai kurie Rašto aiškintojai iš fariziejų atsistojo ir griežtai prieštaravo: „Mes nerandame nieko blogo šitame žmoguje“ (Apd 23, 6 – 10). Matome vieną iš gudrių Pauliaus veiksmų, o jis taip pat sakė: „Mes juk rūpinamės geru vardu ne tik Viešpaties, bet ir žmonių akyse“ (2 Kor 8, 21). O apibendrintai galima pasakyti krikščioniškų viešųjų ryšių esmę: žodžiai įkvepia, pavyzdžiai patraukia.