Iškentėtas vergavimas, kurio sunku atsisakyti

„Kokia jau čia valstybės solidari visuomenė, jei taip tyčiojamasi iš dirbančių žmonių. Atrodo, kad darbštumas šiais laikais nebėra dorybė. Šiandien reikia proto ir supratimo, drąsos apginti save, - kalbėjo didžiausio Kupiškio rajone pieno ūkio savininkė Danutė Adamonienė, nebeturinti iliuzijų, kad kas nors iš pašalės nors pirštą pakrutins dėl pieno ūkių išgyvenimo – patys pieno gamintojai turi sukrusti!

Perdirbėjai tik dar labiau vienijasi. Girdėti apie jų neoficialius susitarimus nepriimti perbėgėlių didelių ūkininkų, kad pamokytų paklusnumo.

Dingstis išvykai pas ūkininkę Danutę Adamonienę į Aukštupėnų kaimą buvo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Kupiškio biuro gyvulininkystės konsultanto Vaclovo Girdvainio sumanyta lauko diena karvučių laikytojams.

Praktinio seminaro tema – tvartų tipai, vytintos žolės silosavimo ypatumai. Patarti ūkininkams konsultantas paprašė ir „DeLaval“ bendrovės atstovo Genadijaus Vorojovo. O pienininkystės naujoves, moderniausias gyvulių šėrimo, pašarų ruošimo technologijas vienu ypu išvysti galima būtent D.Adamonienės ūkyje. Beje, kartu gaunant ir gerą psichoterapijos dozę.

Fermų šeimininkė sakė, jog jos ūkis didelis, bet ir vargas didelis. Slegia skolos visiems, kam tik įmanoma – už trąšas, už sėklas, už paskolas. Belieka laukti antstolių. Bet laukti baigties ramiau ką nors veikiant, jei ne savo, tai bent vaikų gerovei.

D.Adamonienė prisipažino įstojusi į „Pienas LT“ kooperatyvą ir drauge su kitais ūkininkais pasiryžusi investuoti į pieno perdirbimo įmonę. „Reikia organizuotis ir kooperuotis. Dėl savo vaikų ateities. Nes nebus galo kitų norui pelnytis mūsų sąskaita. Pirksime pienvežius, statysime gamyklėles, sieksime valstybės paramos. Ir mano šeima jau turi išsiėmusi reikalingus leidimus, įrenginėjame patalpėles. Jeigu sugebėjome iš naujo atkurti žalienas, laukus, atstatyti fermas, išpuoselėti gerų veislių karvių bandas, ar jau nebemokėsime pagaminti iš savo pieno varškės, sūrio, sviesto?“

Bepigu D. Adamonienei taip kalbėti, pasakytų ją pažįstantys kupiškėnai. Baigusi agronomijos studijas, turinti praktinį išmanymą, ilgai dirbusi konsultante Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje, nemažai važinėjusi po užsienio šalis, ji išmano beveik viską.

„Ką reiškia išmanymas? Nusipirkau mišinio sėklos, o kas dabar laukuose matyti – skurdi, nežinia ko priaugusi dirva. Ir patręšta buvo gerai. Gali kaltinti nebent save, patikėjai reklama. O kita pieva - graži, storos pradalgės“, - rodė šeimininkė savo ganyklų ir žalienų laukus renginio dalyviams. Atokiau pamiškėje – karvių banda, tik užtrūkusios išleidžiamos iš fermų į lauką, kad nagai ir kojos sveikesni būtų. Piendavės visus metus laikomos uždarai, varinėti į toli esančias ganyklas ir rengti lauko melžimo aikšteles didelei bandai būtų pernelyg brangu.

Dabar moderniame Adamonių ūkyje laikomos 165 melžiamos karvės, iš viso 370 galvijų. Pašarai ruošiami iš 180 ha žalienų, nuomojamos ir savos žemės iš viso yra per 400 ha. Ūkyje auginamos ir grūdinės kultūros pašarams bei parduoti – rugiai, kvietrugiai, miežiai, taip pat rapsai, kukurūzai. Nuolat fermose ir laukuose dirba apie 10-11 žmonių, gyvulių sveikata rūpinasi veterinarijos gydytojas. Svarbiausi ir didžiausi darbininkai yra pati ūkio savininkė, jos sūnus ir marti.

„O pradėjome 2000-ųjų žiemą nuo dviejų karvių ir vieno seno traktoriaus. Vėliau iš veislinių ūkių prisipirkome daugiau karvių, parsivežėme iš Vokietijos tenykščių juodmargių ir holšteino veislių karvių, telyčių. Parsivežėme ir ligų... Buvo vargo ir daug darbo, bet dabar jau viskas savo vėžėse“, - prisiminė didelio ūkio šeimininkė.

Dabartinis modernaus ūkio lygmuo nebūtų pasiektas be Europos Sąjungos fondų paramos. D. Adamonienės ūkis gavo paramą pagal tris projektus. Ypač ūkininkė džiaugėsi atėjusiomis lėšomis pagal nitratų direktyvą, tada įsigijo modernų ir galingą srutvežį.

Anot D. Adamonienės, gyvulių priežiūra yra išskirtinis užsiėmimas. Grūdų augintojas po pavasario sėjos bent trumpam gali atsikvėpti, pailsėti.

„Kiekvienas gyvas padaras reikalauja globos ir priežiūros nuolat, be atokvėpio. Lyg kūdikis. Gali trumpam pataupyti, nedėti į pašarus papildų, silosui - priedų, gali netręšti laukų. Nuskurdus mitybai, po mėnesio kito iš karto pasimatys tokie rezultatai, kad beliks nagus graužti. Ligos, sumenkę primilžiai, suprastėjusi pieno kokybė, silpni veršeliai – ir daugelio metų triūsas gali nueiti vėjais“, - dalijosi ūkininkė pačios patikrinta patirtimi.

Fermose Aukštupėnų kaime lauko dienos dalyviai galėjo gyvai įsitikinti, ar ūkio savininkės žodžiai nėra tik geros specialistės kalbos.

Gyvulininkystės konsultantas V. Girdvainis neleido niekam suabejoti ūkio įvaizdžiu. Vidutiniai primilžiai iš karvės čia siekia 7789 kg per metus. Dar buvo patikslinta, kad yra 20 rinktinių karvių su išskirtinai puikiais pieno kokybės rodikliais. Penkios karvės duoda per 10 tūkst. kg per metus, pieno riebumas siekia 4,9 proc.

Lauko dienos dalyviai, pasidabinę apsaugine apranga, fermose galėjo pasižiūrėti, kaip gyvena, kaip minta piendavės, kaip auginami veršeliai ir jautukai, kaip veikia automatizuotos veršelių girdyklos pienu, kaip automatizuotai gyvuliai šeriami koncentruotaisiais pašarais.

Ypatingas kruopštumas reikalingas veislinei bandai gerinti, kiekvienai karvei parenkamas bulius. „O kai karvutės veršiuojasi, tai ir mūsų naktys čia prabėga. Kitas pasakys, jei sunku, skundies, kam dirbi, mesk. Ar lengva atsisakyti savo šeimos nario, jei jis neteikia tiek naudos, kiek tikėjaisi?“ - klausė ir tuo klausimu viską paaiškino fermų šeimininkė.

Kad ir labai kruopščiai darbus planuojant, ne viskas gerai kartais išeina. Taip D. Adamonienė kalbėjo vesdamasi svečių pulką ką tik pradėto ruošti siloso kaupo link. Per išvakarių pietus buvo pradėta gabenti į paruoštą kaupo vietą vytinta žolė. Vakarop pradėjo stipriai lyti. Suvežta masė buvo uždengta plėvele, kol vėl bus galima toliau tęsti darbą. „Iš tos duobės jau nebus gero pašaro, jau prasideda fermentacija, o kaupas dar nesuslėgtas, nebaigtas“, - sielojosi ūkininkė.

„DeLaval“ firmos atstovas G. Vorobjovas priminė, kad pataisyti reikalus galėtų siloso konservantas, žinoma, jei stiprus lietus nesitęs pernelyg ilgai ir siloso gamybos pertrauka neužtruks. „Prie visų vargų dar ir gamta mūsų nesigaili“, - šnekučiavosi lauko dienos dalyviai, dėkodami ūkio savininkei už patarimus ir pamokymus.

Gyvulininkystės konsultanto V. Girdvainio teigimu, dabartinį pieno sektoriaus sunkmetį lengviau pakelia mažieji ir vidutiniai ūkiai, nes ten įprasta gyventi iš savų išteklių, be skolų ir paskolų. Sunkiausia – didiesiems, nes ten didelės ir investicijos, paimti kreditai.

Konsultavimo tarnybos paramos daugiausia prašo būtent „vidutiniokai“ pieno gamintojai, laikantys po 20-30 karvių, ar kiek daugiau. Šios tarnybos durų nevarsto ir kelių karvučių savininkai. Jiems paprastai užtenka tėvų ir savos patirties.

Gegužės mėn. duomenimis, Kupiškio rajone 1845 laikytojai turėjo 7264 karves. Beveik 900 savininkų laikė tik po vieną karvutę, dvi tris karves turėjo 523 kupiškėnai. 20-30 karvių ir iki 50 piendavių fermas laikė 37 rajono gyventojai, o nuo 50 iki 100 ir daugiau – tik 14 ūkininkų.

„Patys didžiausi ūkininkai jau savarankiški, išaugę iš mūsų pamokymų, anksčiau draugavome su didesniu pulku. Visi, ir stambesni, ir mažesni ūkininkai yra puikūs, darbštūs, mylintys kaimą žmonės, nenusipelnę tokių didelių vargų ir tokios nežinios, kokius dabar tenka visiems išgyventi“, - teigė konsultantas V. Girdvainis. Autorės nuotrauka