Nuolatinis flirtas su Katalikų bažnyčia, dosnumas piligrimų festivaliams, kova su abortais, priesakai išprievartautoms moterims gimdyti, atkaklus dėmesys lytiniam jaunimo švietimui, vaikų apsauga nuo erotikos – šios ir kitos konservatorių bei jų partnerių iniciatyvos jau sulaukė visuomenės dėmesio. Tačiau lieka negvildentas daug įdomesnis klausimas: kokį poveikį Vyriausybės ir jos viršininko religingumas gali daryti ekonominiams ir politiniams sprendimams?
Dėl tradicinio požiūrio į ūkio valdymą taip klausti nevalia, juk ekonomika yra skaičiukų mokslas. Vis dėlto šiais sunkmečio laikais surūdijusių stereotipų verta atsisakyti. Niekada negali žinoti, kokie motyvai slypi net ir už nekalčiausio ūkinio sprendimo, ką ir kalbėti apie strateginius nutarimus.
Pavyzdžiui, neseniai į viešumą iškilo sensacingas faktas, kad garsiausias pasaulio konservatorius, buvusi JAV galva G.W.Bushas, ieškodamas sąjungininkų kariauti su Iraku, prisipažino buvusiam Prancūzijos prezidentui J.Chiracui Artimuosiuose Rytuose sieksiąs nugalėti apokaliptines Šėtono jėgas Gogą ir Magogą. Senajame Testamente pasakyta: kai Šėtonas ištrūks iš nelaisvės, jį įkūnijantys Gogas ir Magogas suves pasaulio tautas į mūšį, tuomet dangus prapliups Dievo liepsna, kuri praris Šėtono išperas. Taip prasidės naujas – Permainų – amžius. Pats G.W.Bushas tame scenarijuje save regėjo kaip Dievo agentą.
Beje, buvęs JAV gynybos sekretorius, karo verslo magnatas D.Rumsfeldas vyriausiajam karo vadui G.W.Bushui teikdavo ataskaitas, prifarširuotas citatų iš Šventojo Rašto, šitaip, matyt, tikėdamasis paveikti viršininko sprendimus.
Kas galėtų paneigti, kad naktiniai mūsų Permainų koalicijos sprendimai buvo taip nervingai stumiami dėl kokių nors astrologinių arba kitokio tikėjimo motyvų? O tas premjero ir jo partijos prisirišimas prie kai kurių ministrų, pavyzdžiui, A.Šemetos? Kas žino, kokie įžadai už viso to slypi.
Kol A.Kubilius neparašė atsiminimų, apie jo pasaulėžiūrą galime spręsti iš priimtų sprendimų ir pasiaiškinimų. Kone atvirą religinę potekstę turi konservatorių ir krikščionių demokratų požiūris į socialinius ir ūkio procesus, kaip sunkių išbandymų kelią. Toks sugretinimas su piligrimyste ir vaikščiojimu keliais akmenuotais takeliais įprasmina sadistinius pjaustymus ir užveržimus.
Žinoma, šiuo atžvilgiu konservatoriai nėra originalūs. Daugelis autorių yra pažymėję, kad keletą pastarųjų dešimtmečių viešpatavusi, daugiausia Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Pasaulio banko propaguota, „plėtros“ ir „struktūrinių reformų“ ideologija labai panaši į biblines pasakėčias apie Rojų ir Pragarą.
Bendras siužetas čia primena Dantės „Dieviškąją komediją“: piligrimas turi nusileisti į pragarą (sunkmetis, žiaurus susiveržimas diržais, pjaustymas ir kitos kankinimo priemonės), tada pakilti į skaistyklą (fiskalinė drausmė, negailestingas socialinių paslaugų naikinimas, balansavimas, pasirengimas atitikti kriterijus), kad apsivalęs galėtų patekti į Rojų (europinė gerovė, prekių bendruomenė).
Dar ryškiau religinė potekstė prasikiša premjero ir ministrų kalbose apie skurdą, vienatvę ir sveikatą. Pavyzdžiui, dėl savo nepritekliaus kalti patys skurdžiai – tai prigimtinė nuodėmė. Ligoniai, pasak A.Kubiliaus, yra neracionalūs, todėl juos reikia apkrauti mokesčiais – tai bausmė už nuodėmes. Lietuvoje per daug ligoninių, ligonių ir vaikų namų. Vieniši tėvai patys kalti dėl savo vienatvės – tai reiškia pasileidimą, ir t.t.
Vyriausybės pjaustymo ir baudimo politikai tinka apibūdinimas „inkvizicija“ (tai kelia asociacijų su katalikybe), bet konservatorių principai nusipelno būti vadinami „puritoniškais“.
Puritoniška darbo etika reikalauja kaupti ir neišlaidauti, mat išlaidavimas yra paleistuvystės forma. Tikras puritonas visada investuoja tik į ateitį. Susilaikymas leidžia kapitalui augti. Puritoniškas idealas – visiškas susilaikymas, celibatas, užtikrinantis „turtą danguje“.
Sunkmetis yra ideali dingstis atsižadėti valstybės socialinių išlaidų ir investuoti į ateitį, t.y. perleisti vykdomąją valdžią „nematomai rankai“ ir ekspertams.
Štai latviai jau gyvena ateityje – jų parlamentarai balsuoja už TVF parengtas įstatymų pataisas.
A.Kubilius mėgsta pateikti savo darbą kaip pragarišką kančią, auką vardan būsimos gerovės. Jo kritikai reikalauja išsižadėti naktinių sprendimų, išpažinti kaltę ir atgailauti. Visa ši popkrikščioniška retorika trukdo įvertinti Permainų koalicijos pasiekimus.
Vis giliau skverbiamasi į tas zonas, kurios dar vakar buvo neliečiamos. Jau pažadėtos pataisos, reikalingos oro uostų privatizavimui. Visos sąlygos masiniam privatizavimui bus sudarytos ir tada, kai aukštąsias mokyklas pavertus viešosiomis įstaigomis, šios galės disponuoti savo turtu.
140 mln. litų ES lėšų, numatytų viešajam transportui, atiduoti statybų verslui, nes ten pinigai ilgiau suksis, o vienintelis realus viešojo transporto problemos sprendimas – privatizavimas. Be to, prabilta apie galimas verslo „paslaugas“ policijai.
Pasaulio banko prezidentas neseniai įspėjo besivystančių šalių vyriausybes nekartoti praeities klaidų, kai negailestingas socialinių išlaidų pjaustymas sukėlė visokių nemalonių bruzdėjimų. Aišku, jis pamiršo paminėti, kad tos vyriausybės aklai vykdė Pasaulio banko ir TVF nurodymus.
Neseniai A.Kubiliaus spaudos tarnyba puse lūpų paskelbė, kad antikrizinių priemonių klausimais Vyriausybę konsultuoja Pasaulio bankas. O gal Pasaulio banko prezidento įspėjimas Lietuvai negalioja, nes esame išsivysčiusi šalis?