Nepaisant šių akivaizdžių trūkumų, sekėjų tas vadinamasis dainininkas surado nemažai. Ypač pastaraisiais metais.
Dega viskas, kas įmanoma. Namai, butai, lengvieji automobiliai, vilkikai.
Jei patys negali užsiliepsnoti – reikia padegti.
Keisčiausia, kad raudonas gaidys kažkodėl labai mėgsta pasišokinėti ant turto, kuris užstatytas bankams. Svarbiausia – dar ir apdraustas.
Savininkui lieka netektį viešai apraudoti krokodilo ašaromis, o patyliukais sau džiaugtis, kad skolų naštą iš jo perims draudimo bendrovės.
Nesiseka sukelti gaisro? Ne bėda. Ypač jei turite bent šiokių tokių režisieriaus ar aktoriaus sugebėjimų.
Juk dėl keliasdešimties tūkstančių litų verta paaukoti porą automobilių, kurių niekas šiais laikais nebeperka. Naktis, cypia stabdžiai, girdėti lankstomos skardos garsai.
Kuo ne kaskadiniai triukai?
Paskui abu vairuotojai nupiešia avarijos schemą ir drauge eina kaulyti pinigų. Ir adrenalinas, ir nauda.
Žinoma, nėra ko šaipytis iš tokių šiaudo besigriebiančių vargšų. Naikinti savą ar užstatytą turtą – tikrai paskutinė viltis tų, kuriuos į kampą įspraudė skolos.
Tačiau pavadindamas juos aferistais nesuklysi. Jei įklius – patys atkentės. O jei ne?
Tuomet mokėti teks visiems. Ir už brangstantį draudimą, ir už ugniagesių pastangas, ir už tokius įvykius tiriančių policininkų darbą. Kas, kad jiems atlyginimai mažėja, – juk vis vien reikia atseikėti iš bendros mūsų kišenės.